Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE03.djvu/96

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


Boguslawski 1) E d v a r d (1823 Varšuvoje — 1902) lenkų apysakininkas. 1852— 1885 tarnavo Augustavo ('Suvalkų) gub. Kalvarijoje. Išl. apysaką Michalina 1845, Dagerotypy Warszawy 1847, Powiešci i wspomnienia historyczne (ligi XVIII a.) 1851.

2) Edvard Romuald (1848—1917) lenkų istorikas, Edvardo B. sūnus. 1859 — 1865 išėjęs gimnaziją Suvalkuose, 1865-1869 Varšuvos vyriausiąją mokyklą filologijos ir istorijos mokslų magistro laipsniu, mokė senovės kalbų ir istorijos augštesniosiose Varšuvos mokyklose. Kaip istorikas pasireiškė, 1885 sukritikuodamas lenkiškus istorijos vadovėlius ir 1888—1899 pasirodydamas Historya Slovvian, kurią 1889—1891 dar parėmė savo brošiūra Szkice lito-win-dyjskie ir 1889 Historya Polski. Lenkų istorikams paniekinus jo išvadas (slavai kadaise gyvenę visoje dabartinėje Vokietijoje, Prancūzijos ir Italijos dalyje), jis 1889— 1892 jiems atsakė keliomis brošiūromis. Savo raštams jis pritaikė sučekintą lenkų rašybą (č, f, š ir kt.), kurią gynė knyga Slowko o racyonalnej grafice polskiej 1888.

3) Stanislav (1805 Varšuvoje—1870) lenkų dramaturgas (Vaitiekaus B. sūnus). 1827—1831 karininkas, o nuo 1833 Varšuvos teatro artistas, rašęs komedijas, kurių reikšmingiausios 1838 Stara romantyczka, 1840 Krewni, 1843 Lwy i lwice, apie 1850 Opieka wojskowa, 1849—1866 surinkta Ko-medye oryginalne.

4) Vojciek (1757 IV 9 Poznanės apylinkėje—1829 VIII 23) Stanislovo B. tėvas, lenkų teatro kūrėjas. Varšuvos piorų mokinys, kurį laiką patarnavęs Krokuvos vysk. Kaj. Soltyko rūmuose, stojo Lietuvos gvar-dijon, bet Pr. Ksavero Vainos 1777 pavestas Varšuvos prancūzų teatro direktoriaus Montbruno ir artisto Denville scenos vadovybei. 1783 tautinio teatro direktorius, 1784 vaidinimų rengti išsiųstas Gardinan, apie 1790 Vilniun, kur turėjo* didžiausio pasisekimo ir rengėsi net ten likti. Tačiau .1790 atšauktas Varšuvon, ligi 1794 vadovavo teatrui, kur suvaidino savo geriausią scenos veikalą Krakovviacy i gorale (1764 Poince-to Le Sorcier sekimas), išsp. 1841. Taip pat vaidino Voltaire, Moliėre, Lessingo, Zablockio veikalus. 1795—1799 vadovavo Lvivo teatrui, 1800—1814 vėl vadovauja Varšuvos teatrui, su kuriuo aplankė ir provincija. .1814 teatro vadovavimą perleidęs žentui L. Osinskiui, pats retkarčiais tevaidindavo, pvz. 1816 Vilniuje. Parašė, daugiausia išvertė arba perdirbo, apie 80 veikalų, kurių, be Krakoviakų, reikšmingiausia pirmoji lenkų opera Nędza uszczęšlivviona (Bo'ho-moleco komedijos perdirbinys su M. Ka-mienskio muzika, suvaidinta 1780), Henryk VI na lowach (vaidinta 1780, sp. 1792), komedija Spazmy modne (raš. .1797). 1820—1823 išsp. Dziela dramatyczne, 12 tomų; to rinkinio IirlV tomai (1820-1821) yra Dzie-je teatru narodowego w Polsce (21884).

L. Galle Wojciech B. i repertuar teatru polskiego do r. 1794, 1925; E. Swierczewski Wojciech B. i jego scena 1929.

5) Vilimas Juozas (1825 Valuinė-je — 1901) lenkų istorikas. Teisių mokslus išėjo Petrapilio universitete, tarnavo karo ministerijoe, kuri 1853 nusiuntė jį Kaza-nėn. 1854 dalyvavo Rusijos karo žygiuose prieš Turkiją, 1858 keliavo po vakarinius slavų kraštus, ilgiausiai apsistodamas lužičėnuose. Grįžęs išl. Rys dziejow serbo-lu-žyckich 1861. 1867 Poznanės lenkų mokslo draugijai paskelbus konkursą vakarinių slavų istorijai, 1882 jį laimėjo B., išl. Dzieje slovvianszczyzny polnocno-zachodniej do polowy w. XII 1887—1900.

Boguslavskij Mikalojus (1844—apie 1910) surusėjęs lenkas, inžinierius geodezininkas. 1869 baigęs Charkovo universitetą, ten pat buvo gimnazijos mokytojas, 1876—1878 išėjo susisiekimo inž. institutą, 1881 ten pat profesorius. 1875—1891 vadovaudamas Dniepro, Okos ir Volgos susisiekimo tyrimo tarybai, taip pat tiriant žemės paviršių geležinkeliams tiesti; be kita ko, tyrė Lydos—Varėnos ir Kauno—Jonavos—Panevėžio—Krustpilio (Kryžbarko, vok. Kreutz-burg) linijas. Išsp. Volga kak put soobšče-nija 1887, Kurs geodezii 1897.

Boguslavskis 1) Juozas Kastantas (1754 Valuinėje — 1819 Vilniuje) Vilniaus univ. profesorius, Mokslus išėjęs Zločove, stojo į piorų ordiną ir mokė jų mokykloje Valuinės Mežirečje, paskiau jų Varšuvos konvikte. 1790 vyriausios Lietuvos mokyklos (buv. akademijos) moralinės teologijos profesorius; dėstė ir bažnyčios istoriją, nuo 1796 ir dogmų teologiją dėl dalyvavimo 1794 sukilime rusų pašalinto prof. Myk. Karpavičiaus vietoje. 1803 IX 1/13 emeritas. Paskirtas universiteto kapelionu ir 1799 išrinktas moralinio-politinio fakulteto dekanu, ėjo pareigas ligi 1810, drauge gavęs Paberžės parapiją (tarp Riešės ir Giedraičių). Vilniuje savo namuose prie Pilies gatvės įrengė paveikslų galeriją. Ją sudarė pustrečio šimto atvaizdų, daugiausia Bie-linskio, Januškevičiaus, Kondrotavičiaus Ir kitų parūpintų kopijų, iš dalies dar iš Varšuvos atvežtų. Savo veikalus B. daugiausia sukompiliavo: O doskonalem prawodawst-wie 1786, žycia slawnych Palakow 1788 — 1814, Mowy i wiersze moralne 1801.

2) Juozas (1816—1857) studijavo Tartu universitete. Sim. Konarskio byloje buvo sulaikytas ir išsiųstas į Tambovo guberniją. 1845 leistas grįžti į Lietuvą. 1846 vėl areštuotas ir išsėdėjo kalėjime ligi 1848, ir tik tada nuteisė 10 metų katorgos. Prikabino užrašą piktadarys, ir taip vedžiojo Vilniaus gatvėmis. Bausmę atliko Tobolske. Grįžo į Lietuvą 1855.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai