Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE16.djvu/17

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


ninku buvo Ant. Olis. 1942 LVS centras persiorganizavo ir persikėlė į Clevelandą prie Dirvos. Ten sąjungai trejus metus pirmininkavo dr. S. T. Tamošaitis ir tiek pat P. J. žiūrys; paskutinis pirmininkas buvo dr. M. J. Colney. Ilgametis sekretorius (1942-48) buvo K. S. Karpius. Sąjunga steigė skyrius kolonijose, rengė A. Smetonos paskaitas tarp lietuvių ir amerikiečių, rūpinosi Lietuvos klausimu parengti literatūros ir tam reikalui iš surinktų aukų išleido buv. JAV pasiuntinio Lietuvai O. J. C. Noremo knygą Timeless Lithuania 1943, plačiai paskleistą tarp amerikiečių valdžios žmonių bei įstaigų, diplomatų, veikėjų ir t.t. Amerikiečiams supažindinti su bolševikų teroro metodais buvo angliškai išverstos svarbesnės dalys pik. Petrui-čio knygos Kaip jie mus sušaudė. Vėliau lietuviškai išleista iš Lietuvos pabėgusiųjų žurnalistų parengta knyga Lietuva tironų pančiuosė. 1944 II 5-6 Naujorko seime buvo sudaryta speciali komisija Lietuvos klausimui amerikiečiuose kelti, pavadinta Amerikos lietuvių misija (žr.). LVS toliau vykdė savo veiklą per šią misiją, finansuodama jos darbus, aprašytus LVS išleistoje knygoje Amerikos Lietuvių Misija ir jos darbai. LVS drauge su misija likvidavosi, kai tautininkai 1948 grįžo į Altą ir kai 1949 įsisteigė Amerikos lietuvių tautinė s-ga (žr.). k.s.k.

Lietuvanis (Lituwanis, Lytuvonis) M. Stryjkovskio lietuviams įrašytas lietaus dievu, bet jokio kito šaltinio nepaliudytas. Nors vardas ir lengvai siejamas su .lietus’ ir nors mūsų tautosaka žino priemonių, kuriomis seniau žmonės .šaukdavo’ lietų, tačiau niekur tautosakoje neužtikta lietaus dvasia ar jį teikianti būtybė, todėl ir L. laikytinas dievu nebuvėliu, greičiausiai sumaišius su lat. lietuvėns (slogutė). A. Brūckneris, sujungęs jį su lat. lietuvėns, toliau siejo su ukrainiečių irgi slogute, arba .pinčiuku’, vad. Litun, Letun, kurio vardas sutinkamas jau 1619 šv. Jono vaidinimų įtarpuose. J. Balio nuomone, taip pat L. pas mus įmaišytas galįs būti iš latvių. L. mūsų romantiškai nusiteikusių praeities tyrinėtojų darbuose dievu išliko iki 1922; L. buvo L. Jakavičiaus (žr.) slp.

M. Stryjkowski, Kronika Polska, Litewska, żmudzka 1846; W. Mannhardt, Letto-Preussische Götterlehre 1936; A. Brückner, Osteuropäische Götternamen (Zeitsehr. f. vergl. Sprachforschung 50, 1922); J. Balys, Parallels and Diferences in Lithuanian and Latvian Mythology (Spiritus et Veritas 1953). A.MŽ.

Lietuva, Tėvyne mūsų oficialiuoju Lietuvos himnu tapęs Vinco Kudirkos eilėraštis, pirmą kartą išsp. Varpe 1898 nr. 6 su pridėtomis paties Kudirkos komponuotos melodijos gaidomis. Antrasis eilėraščio posmas buvo įrašytas 1902 X 24 ant Kudirkos kapo pastatytame paminkle, betgi 1903 III 2-3 tas įrašas buvo rusų policijos iš paminklo iškirstas.

Kudirkos eilėrašty buvo taikliai išreikšti pagrindiniai laikotarpio idealai: romantinis aušrininkų žavėjimasis didinga senove (,Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia’), pozityvistinis varpininkų darbo tautos gerovei reikalavimas (.Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės’, ar kaip vėliau pataisyta: ,tavo naudai ir žmonių gėrybei’) įr visus atgimstančios Lietuvos veikėjus žadinanti ir jungianti patriotinė dvasia (.Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse’). Tas eilėraštis buvo išsp. antrašte Tautiška giesmė. Po metų Vargėla (Kazys Grinius) V. Kudirkos nekrologe (Varpas 1899 nr. 6) jį jau pavadino tautišku himnu.

Himno reikalas tuo metu buvo jau ir spaudoje keliamas. Antai Mažagėtas (Jurgis šaulys) žinyčioje nr. 4-5 1902 paskelbė straipsnį Ar turime tautišką giesmę, kuriame neigiamai pasisakė dėl noro tokia giesme laikyti Antano Baranausko ,Tu, Lietuva, tu mieliausia mano motinėle’ (tai dalis dainos ,Nu, Lietuva, nu, Dauguva’ iš A. Baranausko Kelionės Fetaburkan), kaip ją išsispausdinęs pavadino Tėvynės Sargas: ,Tą visai Lietuvai žinomą dainą dręsame pavadinti mūsų .tautiška giesme’, nes ji aiškiausiai ir pilnai per stato ir tikrą dabartinį mūsų tautos padėjimą ir dvasią, kuri tikrų lietuvių širdyse tvyskia’ (T. S. 1899 nr. 12). Mažagėtas siūlė kažkokią kitą dainą (.kaipo bandymą siunčiu ant tikslo parašytą giesmę’), kuri tačiau, anot Zi-nyčios redakcijos, buvusi .niekam neverta nesumaningu savo sustatymu’ ir todėl nebuvusi atspausdinta. Prieraše prie Maža-gėto straipsnio Zinyčios redakcija tvirtino: ,Mes visgi prisilaikome senosios tame dalyke nuomonės: jog iš visų dainų ir giesmių, kuriomis dainiai ligi šiol mus apdovanojo, šita visų labiausiai pritinka, nes jau daug metų kelia mūsų drąsą ir viltį žadina: pa-veizdėt tik, su kokiu karščiu ją mūsų jaunuomenė dainuoja’. Tą Baranausko dainos keliamą jaunimo entuziazmą Zinyčios redaktorius J. Tumas-Vaižgantas vėliau į-spūdingai atvaizdavo savo Pragiedruliuose.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:
Asmeniniai įrankiai
Veiksmai
Naršymas
Įrankiai