Peržiūrėti šaltinį Puslapis:LE08.djvu/12

<noinclude><pagequality level="1" user="Vpovilaitis" /></noinclude>je ,vieno italo’ (atseit G.), kuris drįsęs jo 
darbą išspausdinti savo vardu. Kaip rankraštis pateko į G. rankas, Strijkovskis nepasako, nors apie tai užsimena net keliose 
savo kronikos vietose. Tik iš įvado posakio, kad jis negalėjęs nė pagalvoti taip 
galint atsitikti, galima spėti, kad rankraštį G. pats bus davęs. Savo kaltinimą jis 
remia tuo, kad G. apie knygoje aprašytus 
dalykus neturįs jokio supratimo ir kad visiškai nenusivokiąs apie istoriko tyrinėtojo darbą. O kad jis tą veikalą rašęs, gerai 
žiną Vitebsko vaivada Stp. Pacas ir visi 
tuo metu tenykštėje įguloje tarnavę kariai, kurie 1573 matę jį rašant. Išsirūpindamas Stp. Batoro privilegiją, apdrau- 
džiančią autoriaus teises kronikai leisti, 
Strijkovskis pasirūpino kartu įrašyti ir 
Sarmatiae Europeae descriptio. Jei jis su 
G. paskelbtuoju veikalu nebūtų turėjęs 
nieko bendro, tokį užsispyrimą vargu ar 
būtų parodęs. Ar reagavo į tuos kaltinimus G., neturime jokių žinių. Tik žinome, 
kad jis visdėlto veikalą laikė savo darbu, 
vieną jo egzempliorių padovanojo Stp. Batorui, kuris jo Maskvos aprašymą ruošėsi 
pasiųsti ar gal ir pasiuntė carui Jonui 
kaip įrodymą, kad apie jo darbus žinanti 
visa Europa. Ruošdamas naują lenkišką 
kroniką, G. šį veikalą taip pat vadina savu, kalba tik apie naują leidimą. Yra aišku, kad gera G. lotyniškosios kronikos dalis yra ankstyvesnių, jau spausdintų Strijkovskio lenkiškų raštų perdirbinys. Iš nurodytų 8 G. kronikos dalių 1, 2 ir 4 yra 
ne kas kita, kaip atskiri skyriai iš Strijkovskio 1574 išsp. veikalo Goniec cnoty. 
Tik prie 2 ir 4 dalių yra prikergti geografiniai Lenkijos ir Lietuvos aprašymai. Ki toms dalims atitinkančių Strijkovskio raštų nėra žinoma. Tik savo autobiografijoje 
jis mini panašių antraščių veikalus, kurių 
rankraščiai esą žuvę. Strijkovskis rašė 
lenkiškai, labai dažnai eiliuotai, visada 
vaizdžiai. G. lotyniškai, proza ir sausai, 
tik registruodamas faktus. Betgi yra galimas dalykas, kad bent dalis, jei nevisa, 
G. kronikos iš tikrųjų buvo parašyta Strijkovskio, perdirbta iš lenkiškų jo paties 
raštų. Kažkurie tyrinėtojai sako, kad G. 
išvertęs Strijkovskio raštus į lotynų kalbą, nors pats sakosi lotyniškai parašęs visą veikalą. Strijkovskio pareiškimas, kad 
G. pats tokio veikalo parašyti būtų nesugebėjęs, vargu ar buvo teisingas. Bent po 
33 metų G. parodė sugebąs paruošti ir žymiai geresnį darbą, 1611 Krokuvoje išsp. 
Kronika Sarmacyey Europeyskiey... Iš 
pirmo pažiūrėjimo, iš antraštės ir plano 
tai naujas lenkiškas lotyniškosios jo kronikos leidimas. Prakalboje ir dedikacijose 
G. sakosi čia pateikiąs lenkišką lotyniškosios kronikos vertimą, tačiau iš tikrųjų 
tai yra naujas dvigubai papildytas veikalas. Yra ir visiškai naujų skyrelių, o kiti 
labai praplėsti, istorinės apžvalgos pratęstos ligi naujesnių laikų. Lenkijos istorijos 
apžvalga pratęsta ligi Zigmanto Vazos išrinkimo, Lietuvos istorija ten baigėsi 1506. 
čia 1608, Maskvos istorija ten ligi 1570, 
čia ligi 1611; panašiai pratęstos ir kitos 
dalys. III, VI, IX ir X knygos, kuriose 
kalbama apie rusiškąsias Lietuvos ir Lenkijos sritis, šiaurės, vidurio ir pietryčių 
Europos bei V. Azijos tautas, yra visai 
naujai parašytos, čia jau aiškiai nurodomi šaltiniai, iš kurių žinios imamos (cituojamas ir Strijkovskis). Kaiką autorius 
rašo, remdamasis savo paties pastebėjimais. Veikalas yra papuoštas daugeliu medžio raižinių, surankiotų iš ankstyvesnių 
įvairių leidinių. G. čia išspausdintieji valdovų atvaizdai ir lietuviškoje istorinėje 
literatūroje buvo labai paplitę ligi pačių 
paskutinių metų. Iš tikro tai fantazijos 
vaisiai, G. šaltiniuose dažnai figūravę visai kitais vardais, o neretai tie patys atvaizdai buvo duodami ir lenkų, ir lietuvių 
kunigaikščiams. Su G. ar be jo žinios lotyniškoji kronika 1581 buvo perspausdinta ištisai Speyery, 1582 sutrumpintai ją 
perspausdino savo rinkinyje Pistorijus Bazely, 1626 dar labiau sutrumpintai buvo 
perspausdinta Leidene, 1761 Varšuvoje ištisai (Mizlerio rinkinyje). 1584 Frankfurte prie Maino išėjo knyga G. vardu, betgi 
kurioje yra ir visa eilė kitų autorių darbų. 
Kad tai būtų paties G. darbas-plagiatas, 
vargu ar galima prileisti. Yra taip pat pakartotinų atskirų jo kronikos dalių leidimų. Dar yra vertimu į čekų, vokiečių ir 
italų kalbas. Buvo ir rusiškas vertimas, 
tik nespausdintas. Lenkiškoji G. kronika 
1764 buvo perspausdinta Bohomolco rinkiny. Antraštėje ten pažymėta, kad tai e- 
sąs 1611 M. Paškovskio vertimas iš lotynų kalbos. Nors G. 1611 laidoje iš tikrųjų 
rašo davęs kam kitam savo kroniką versti, bet nežinia, iš kur čia atsirado Paš- 
kovskis. Jo vardas ten figūruoja tik kaip 
spausdinamųjų eilėraščių autoriaus. Tu- 
rovskis, 1860 perspausdinęs kroniką trečią kartą, to prierašo nepridėjo. G. kronikoje, žemaičių aprašymo gale, yra pridėta tariamai žemaitiškas Tėve mūsų, betgi kurio kalba yra aiškiai rytiečių lietuvių. 

M. Malinowski, Wiadomość o życiu i pismach M. 
Stryjkowskiego — Kronika M. S. 1846; Wiszniewski, Hist. Liter. Polskiej VII 1845; Hassen- 
kamv, Guagnini in Posen — Ztschr. iur Provinz 
Posen 1889; Cipolla, Un Italiano nella Polonia 
e nella Svezia tra ii XVI e ii XVII secolo 1887, 
atsp. iš Miscellanea di Storia Italiana, II ser., 
XI t.; Warta 1887, nr. 678; 1888 nr. 713; So- 
bieszczański, G. 
— 
Encyklop. powsz. Orgelbranda XI 1862; Łopaciński, Przyczynek do hist. pla- 
gjatów w piśmien. poi. 
— 
Pam. liter. 1902. A .S. 

'''Guajacum officinale''' žr. Brantmedis. 

'''Guajalkas''' C. ir P. Amerikos kietmedis, 
ligi 7 m augščio, 30 cm skersmens, rusvos 
ir žalsvos spalvos, labai kietas ir sunkus 
(lyg. sv . 1,28), sunkiai apdirbamas. Iš jo<noinclude><references/></noinclude>