„čaročnyj otkup” (stikliukų A.) Lietuvos miestuose ir rajone ligi dviejų verstų aplink miestus. Tai žymiai pakėlė degtinės kainą ir jos vartotojų išnaudojimą. Su tuo A. vartotojai pradėjo kovoti, slaptai pirkdami degtinę už miesto ribų, o Vilniaus žydai buvo įsteigę ir blaivybės draugiją, kurios nariai visiškai atsisakydavo nuo degtinės ir ragino ir kitus Vilniaus gyventojus prie to blaivybės sąjūdžio prisidėti. Bet tai nebuvo blaivinimo akcija tikra to žodžio prasme, o vien tiktai organizuotas degtinės, kaip neįperkamo dėl aukštos kainos dalyko, boikotas. Kiek vėliau, 1858 Jurbarko klebonui kun. Kerveliui davus pradžią, Vyskupo Valančiaus organizuojama blaivybė, remdamasi blaivybės brolijomis, pradėjo plėstis visoje buv. Kauno gubernijoje, iš kurios paskiau persimetė ir į Vilniaus gub. ir jau 1859, palyginti su 1858, Kauno gub. degtinės vartojimas sumažėjo 629.500 kibirų, o Vilniaus gub. 409.900 kibirų. Tuomet atpirkėjai, kuriuos šioji blaivybės akcija smarkiausiai palietė, pradėjo kovą prieš blaivybę ir dideliais piniginiais kyšiais savo pusėn patraukė ir vietinę administraciją (šiaip visoje Rusijoje atpirkėjai kyšiams išleisdavo per metus a. 2 mil. rublių). Norint blaivybę sugriauti, buvo labiausiai operuojama tuo motyvu, kad blaivybei palaikyti tariamai vartojamos prievartos priemonės. 1860 net Petrapilyje buvo ministerių tartasi, jog kadangi šioji Valančiaus akcija neša didžiausius nuostolius valstybės iždui, tai reikią patį Valančių ištremti. Tačiau blaivybei prasidėjus, jau 1858 teko valdžiai atsisakyti Lietuvoje nuo degtinės pardavinėjimo A., kadangi niekas nenorėjo į tas nuostolingas varžytines stoti. 1863 Muravjovui uždraudus Lietuvoje blaivybės brolijas, greitai po to buvo, kaip ir Rusijoje, panaikintas ir degtinės akcizo A.
- Svedenija o piteinych sborach v Rossii 1860; (K. Gnkovskij) Kovenskaja Gubernija 1893
Atpuskas lenkybė (iš lenk. odpust), žmonėse ligi pat nepriklausomybės laikų išlikusi, mors jau ir Daukša 1599 Postilėje ir M. Valančius 1848 žematių vyskupystėje greta A. žinojo ir lietuviškus Atlaidus (ž.).
Atradimai. A. istorija skirstoma į senųjų, vidurinių ir naujųjų amžių A. Jau ir seniausiais amžiais buvo, kad ir nedaug keliautojų, kurie vykdavo į nežinomus kraštus ne karo ar prekybos tikslais, bet skatinami noro aptikti ir pažinti naujus, dar nežinomus kraštus. O ir naujausiais laikais ne tik tyrinėjami seniau atrasti kraštai, bet ir visai naujų atrandama. Seniau buvo daugiau aptinkama, šiais laikais daugiau tiriama.
Senaisiais amžiais europiečių žinomas pasaulis buvo, palyginti, mažas, nes jis teapėmė pietinius Europos-Azi-jos ir šiaurinius Afrikos pakraščius. Senovės ir vidurinių amžių žemėlapiuose vandenynai buvo vaizduojami įvairiausių siaubų, drakonų ir kitų baisybių pilnomis sritimis. Tačiau pirmieji Skandinavijos vikingai išdrįso jau X a. perplaukti Atlantą, bet žinių apie jų aptiktus kraštus jie Europai neperteikė. Todėl senaisiais ir viduriniais amžiais europiečių geografinis pasaulis labai lėtai tesiplėtė. Iš seniausių jūrininkų ir -atradėjų žymiausieji buvo finikiečiai ir egiptiečiai. 1500—1000 pr. Kr. Egipto ke- Atradimų žemėlapis