liautojai ir pirkliai lankydavosi Babilonijoje ir š. vak. Afrikoje. Finikiečiai dar IX a. pr. Kr. pasiekdavo p. Arabiją, r. Afriką ir net Indiją. Pro Gibraltarą savo būriniais laiveliais jie pasiekdavo š. Europos pakraščius ir Britaniją. Jie buvo ir Azorų salose apsilankę. 60.0 pr. Kr., būdami Egipto faraono Necho tamyboie, jie apiplaukė Afriką iš Raudonosios jūros ligi Gibraltaro. Apie tą patj laiką Kartagenos jūrininkai pasiekdavo Azorų salas ir Gvinėjos įlankos krantus. Kiniečiai pažinojo visą vidurinę Aziją ligi Turano. Indai pažinojo Kinus, Persiją, Babiloniją ir Egiptą. Taip pat persai ir egiptiečiai turėjo gan tikslias žinias apie Indiją ir Viduržemio jūros kraštus. Jau nuo seniausiųjų laikų, tarpininkaujant egiptiečiams, persams, arbams ir finikiečiams, buvo užsimezgę prekybos ryšiai tarp europiečių ir indų. Įvairių misininkų kelionės davė nemaža žinių apie naujai aptiktus kraštus. Tuo žvilgsniu nemaža davė ir Kryžiaus karai. Aleksandro Makedoniečio karo žygiai į Indiją, taip pat kaip ir jo siunčiami žvalgai ir pasiuntiniai, europiečiams davė daug žinių apie anksčiau visai (nežinomus, paslaptingus Rytus. Užvaldę didžiulius Europos, Azijos ir Afrikos plotus romėnai, buvo pradėję tuos kraštus sistemingai tyrinėti. 330 pr. Kr. graikų pirklys Pytheas iš Masilijos, ieškodamas cino ir gintaro, apiplaukė Ibero pusiasalį ir pasiekė š. Europą, aptikdamas Orknėjų, Farerų ir kt. salas. 480—440 pr. Kr. Hero-dotas tyrinėjo Persiją, š. Afriką, Apeninų pusiasalį (nepatikimomis žiniomis ir Baltijos kraštus). Sekdami finikiečiais, tais laikais graikai lankėsi ir Britanijoje. 84 Kr. g. Agrícola apiplaukė Britanijos salą. I a. Kr. g. 'Neronas pasiuntė mokslinę ekspediciją Nilu aukštyn r. Afrikos tyrinėti. Romėnų matininkai (agrimensores) tyrinėjo tolimas Romos imperijos kolonijas rytuose ir vakaruose — Arabiją, Libiją, Britaniją, Galiją ir kt. Egiptiečių ir romėnų prekyba gintaru su Baltijos jūros krantų šalimis galėjo vykti jūros keliu aplink Europą ar upių sausažemių keliu—iš Juodosios jūros Dniepru ir Nemunu, galimas daiktas, kad ir trečiu keliu — skersai vidurinę Europą.
Viduriniais amžiais A. .nedaug tepadaryta. Pirmojoje vid. amžių pusėje didžiausias keliones atlikdavo arabų misininkai ir pirkliai, taip pat ir jų mokslininkai, keliaudami į Kinus, c. Afriką, Madagaskarą, Indiją ir kt. XII a. Ibn Idrisi tyrinėjo Ispaniją, š. Afriką ir r. Aziją. .1154 jis pirmas nubraižė viso arabams žinomo pasaulio žemėlapį, kuriame buvo pažymėti ir Baltijos jūros pakraščiai, net ir Kaunas, kuris šiame žemėlapyje pavadintas Kaniyu. XIV a. pradžioje Ibn Batuta tyrinėjo Egiptą, Persiją, Indiją, Malajų salyną, Kinus, Turaną ir Ukrainą, taip pat š. ir r. Afriką. Tais laikais, kada VII-XIV a. arabai tyrinėjo Azijos ir Afrikos kraštus, š. Europos normanai — vikingai plaukiodavo š. Atlantu ir lankėsi š. r. Europoje ir r. Amerikoje. 985 vikingas Erikas Raudonasis atrado Grenlandiją, 1000 Leif E-rikson pasiekė Labradorą. Nors vikingai Ameriką atrado 500 metų dar prieš Kolumbą, bet toliau krantų jie Amerikos žemyno netyrinėjo ir jo nepažinojo. Iš XIII a. didelės reikšmės buvo popiežiaus pasiuntinių 3253 Ruysbroccko ir 1289 pranciškono Jono iš Montecorvino kelionės Mongolijon. Venecietis Marco Polo 1271—1295 keliavo po c. Aziją, Kinus, Indiją, Malajų salyną Ir Pavolgės kraštus. Jo broliai Niccolo ir Maffeo keliavo Volga aukštyn, vėliau pateko pas totorių chaną Kublajų ir po 20 metų grįžo Venecijon. XV a. pirmojoje pusėje portugalas Henrikas Jūrininkas atrado Azorų salas ir ištyrė r. Atlanto pakraščius.
Turtingiausia A. buvo n a u j ų j ų amžių pradžia. Nuo XV a. pabaigos prasideda nuolatinės kelionės per vandenynus ieškant nežinomų kraštų už vandenynų. Vienas didžiųjų tų visų kelionių akstinų, buvo moras surasti trumpesnį ir saugesnį kelią į Indiją ir į p. Aziją prekybai su tais kraštais, vengiant susidūrimo su turkų valdomais kraštais, per kuriuos anksčiau toji prekyba ėjo. Naujausiais amžiais visų pirma ieškoma kelio Rytų Indijon, šį klausimą išsprendė portugalai. 1484 Diego Cano pasiekė Kongo upės žiotis, 1488 Bartolomeo Diaz p. Afrikos viršūnę — Gerosios Vilties Ragą, o 1498 Vasco de Gama, apiplaukęs Afriką, pirmas pasiekė Indiją jūros keliu. Paskiau 1511 buvo atrastos Molukų salos, 1527 Naujoji Gvinėja, netrukus ir kitos p. Azijos žemės.
Iš visų anų laikų A. didžiausios reikšmės buvo Amerikos A., kuris iš dalies buvo grynai atsitiktinis, ieškant trumpiausio kelio į Rytų Indiją. Jau Paulus Toscanelli iš Florencijos skelbė, kad Indiją galima būtų pasiekti plaukiant tiesiai į vakarus. Jis ir nubraižė vakarų pusrutulio žemėlapį, kuriame Indija buvo pažymėta į vakarus nuo Europos. Pagal šį žemėlapį plaukdamas, 1492 Kolumbas netikėtai pateko į C. Amerikos salas ir, būdamas įsitikinęs, kad čia baigiasi jo kelionė, tas salas ir pavadino Vakarų Indija. 1519 — 1521 Ferdinandas Magellanas (Magalhaes), iš Portugalijos plaukdamas į vakarus pro P. Ameriką, Didįjį vandenyną, Zundo salyną ir aplink Afriką grįžęs atgal, pirmas apiplaukė žemės rutulį ir atrado Polinezijos ir Mikronezijos salynus. XVIII a. prasidėjo vispusiški at-