matozoidas), o moteriška (kiaušinėlis) nejuda. Sėkliniai augalai neturi tarnaujančių dauginimuisi judančių ląstelių. Jie apsivaisina dviem ląstelėms susiliejus. Daugumas grybų ir raudonųjų dumblių taip pat neturi judančių moteriškų arba vyriškų ląstelių, o kai kurie dumbliai turi ir judančias ir nejudančias ląsteles.
Augalų dažai yra augaluose arba iš augalų gaminami. Svarbiausias augalus žaliai nudažąs chlorofilas. Mėlyną, violetinę ir juodą spalvą sukelia antocyanas, geltoną karotinas, šaknyse, vaisiuose ir medienoje irgi yra įvairių rūšių dažų. A. D. buvo vartojami technikos reikalams (pvz. indigo), bet dabar juos pakeičia cheminiu būdu pagaminti dažai.
Augalų drebučiai tam tikru būdu gaunami iš kai kurių vaisių, dumblių (kara-geen), iš Islandijos kerpių (Cetraria islándica). šie paskutinieji XIX a. pradžioje buvo bandomi Lietuvoje įvesti liaudies duonos pakaitalu ir tuo reikalu buvo 1823 išspausdinta atitinkama lenkų kalba knygutė, kurią S. Stanevičius buvo 'išvertęs lietuviškai: Apey darima waige ysz kiarpu Islandu ir kuri buvo išplatinta žmonėse per klebonus ir bajorų vadus.
Augalų ekologija (A. biologija, b'ionomi-ja) mokslas apie augalų prisitaikymą išorės sąlygoms: šviesai, orui, šilimai, vandeniui, dirvai. Atskiriama autoekologija— paskirų augalų ekologija, nuo sinekologi-jos -— augalų bendruomenės ekologijos, ši išaugo į atskirą botanikos mokslo šaką— fitosociologiją. Prisitaikymas įvyksta dėl vidinės augalų organizacijos ir dėl pasikeitimo išorinių sąlygų. Pvz. sausų vietų įvairių šeimų augalai yra panašūs: plaukuoti, mažų lapų, sultingų stiebų ir lapų, bet turi ir pareinančių nuo vidaus augalo organizacijos skirtumų.
Augalų fiziologija mokslas apie augalo gyvenimo reiškinius, kuris aiškina augalo gyvybės procesus ir sąlygas, nuo kurių tie procesai priklauso. Gyvybės procesams aiškinti naudojamasi daugiausia fizika ir chemija, bet šie procesai priklauso ir nuo vidinių faktorių. A. F. sudaro: a) medžiagų apykaita, augalų maitinimasis, asimiliacija, kvėpavimas, rūgimas; b)formos pasikeitimas ir vystymasis, augalų augimas, išsivystymas, dauginimasis, atsiglmimas, variacija, ląstelių dalinimasis, gyvenimo ilgis, c) judesiai.
Augalų fosilijos įvairiu būdu išlikusios senų geologinių laikotarpių augalų liekanos ir žymės. Palyginti mažai pasikeitė di-liuvio ir poledinio laiko durpynų liekanos. Rudojo ir juodojo akmens anglies periodo augalai virto anglimi, nors retai gryna C. Kartais augalai paliko tiktai savo antspaudus, pvz. lapai dumblo sluogsnyje.
Augalų geografija moKs’as apie augalų įfsipiatinimą žemės paviršiuje, dalijamas žemės paviršiaus augalijos sirtimis, provincijomis, karalijomis; taip pat mokslas apie sąlygas, kurios veikia augalų išsiplati-nimą. Floristinė A. 3. nustato, kokie augalai auga tam tikrose srityse, sudaro tų augalų statistiką ir lygina juos su kitų kraštų augmenija, žemės paviršių dalina į augalines provincijas, sritis, vegetacijos juostas, karalijas ir t. t. Be to, ji nagrinėja atskirų augalų arealus ir sąlygas, nuo kurių tie arealai pareina, tyrinėja augalus eudunitus ir kosmopolitus, nustato augalų išsiplatinimo ribas. Augalijos karalijas vadinama sritis , kur daugumas augalų priklauso toms pačioms šeimoms arba gentims. Ji dalijama į smulkesnius vienetus— sritis, provincijas. Tokių augalų karalijų sritys ir provincijos dažnai apibūdinamos ne atskiromis augalų rūšimis, bet bendruomenėmis,— tuomet kalbama ne apie floros, bet apie augalijos, apie vegetacijos karalijas, sritis arba provincijas. Genetinė A. G. tyrinėja senesniųjų geologinių periodų augaliją ir dabartinės augalijos išsiplatinimo istoriją. Dėl klimato ir kitų sąlygų ir žemės paviršiuje atsiranda augalų migracijos. Ekologinė A. G. tyria sąlygas nuo kurių pareina augalų išsiplatinimas, ir augalų bendruomenių išsiplatinimą. Ji artima augalų ekologijai ir fitosociologijai. šiaip A. G. visą žemės rutulį skirsto pagal augalijos sudėtį ir augalų bendruomenes, karalijas, sritis, provincijas, šis paskirstymas šiaip atrodo:
Karalija A. - H o 1 a r k t i k a, kuri apima visą Europą, šiaurės Aziją ir š. Ameriką, t. y. šiaurės pusrutulio kraštus su vidutiniu arba šaltu klimatu, su daugybe labai panašių augalų bendruomenių ir daugeliu bendrų augalų, ši karalija dalijama skyriais: 1) Arktikos sritis, kuri apima kraštus apie šiaurės ašigalį, kur nėra miškų, pvz. Naujoji žemė, Špicbergenas, Grenlandija, šiaurinė Sibiro dalis ir kt. 2) Eurosibirinė spygliuočių miškų sritis į pietus nuo Arktikos srities, Europoje ir Azijoje. Joje vyrauja įvairių rūšių spygliuočiai — pušis, eglė, maumedis, kėnis ir kt. ši sritis dalijama provincijomis: a) Fonoskandija-Skandinavija, Suomija, Kolos pusiasalis; b) šiaurės rytų Rusija; c) vak. Sibiras; d) vid. Sibiras; e) r. Sibiras. 3) Eurosibirinė lapuotų miškų s: itis, apimanti vak. ir vid. Europą ir vak. i^ziją. čia vyrauja lapuočiai: vak. Europoje bukas (Fagus silvatica), r. Europoje ąžuolas, Sibire beržas, ši sritis dalijama provincijomis: a) Rytų Pabaltijys su Estija, Latvija ir šiaurine Lietuvos dalimi, čia be lapuočių yra daug ir spygliuočių, b) Sarmatijos provincija: Lenkija, Gudija, dalis Lietuvos ir Rytprūsių, c) Centr. Rusijos pro-