sų kariuomenę ir po to nusikreipė prieš A Bijodamas pasilikti vienas, rusų caras Pet ras I 1701 II 26 — III 14 suėjo su A. Biržuose ir čia tarėsi dėl to, kaip įtraukti :j karą ir Lietuvą su Lenkija. Išstūmęs pa mažu A. kariuomenę iš Livonijos ir Kuršo Karolis XII 1702 įžygiavo į Lietuvą, aiškindamasis, kad jis tesi vejąs savo priešą A., kurio vietoje Lietuva su Lenkija turėtų išsirinkti tinkamesnį karalių. Dalis ba jorų su Sapiehais priekyje pradėjo eiti su švedais, ir Lietuvoje susidarė įtakinga švedų partija. Tačiau švedai, eidami per Lietuvą, kraštą smarkiai apiplėšdavo ir dėl to vietomis prasidėjo ii pasipriešinimas ir vidaus savitarpio kovos tarp švedų šalininkų ir jų priešų. Užėmusius Vilnių švedus Vilniaus gyventojai užpuolė, bet žiauriai buvo numalšinti. Siaučiant Lietuvoje švedams, rusams, saksams ir vietiniams, vienas kitam priešingiems, būriams, Lietuvos gyventojai pradėjo apsigynimui nuo visokių plėšikų organizuoti pasipriešinimo būrius. Pagaliau Karoliui XII įžygiavus Lenkijon, ten irgi susidarė palanki švedams partija, kuri pašalino A. Jo vieton švedų kariuomenės vadas pradžioje siūlė patį Karolį XII, kuris panaikinsiąs baudžiavas ir įvesiąs reformaciją, bet susirinkęs seimas jį atmetė ir 1704 VII 12 išrin ko karaliumi Stanislovą Leščinskį, kuris 1705 buvo Varšuvoje vainikuotas. 1705 XI 28 sutartimi su švedais Lietuva su Lenkija pasidavė politinei švedų įtakai, o ūkiškai visa prekyba turėjo eiti per Rygą ir visi uostai, jų tarpe ir vienintelis Lietuvos uostas šventojoje, turėjo būti užpilti. Karoliui toliau nužygiavus Saksonijon, Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo rusai, kurie buvo išvyti Karoliui jsugrįžus. Po to jis vėl nužygiavo į Saksoniją, ten nugalėjo A., kuris 1706 Altranstadto taika atsisakė Lietuvos-Lenkijos sosto. Be to, jis išdavė Karoliui Patkulį. Tuo tarpu caras Petras net bandė surasti naują kandidatą Lietuvos-Lenkijos sostui, kuris galėtų būti rusų sąjungininku kare su švedais. Tų planų įgyvendinti nesugebėjęs, jis toliau pats vienas tęsė karą ir 1709 ties Poltava jam pavyko švedų kariuomenę sumušti. Bet švedams įtraukus turkus į karą prieš rusus, rusai irgi pasidarė nuolaidesni.
A. grįžo po to į sostą ir \ėl pradėjo mėginti čia įvesti absoliutizmą. Turkų spaudžiami rusai pradėjo kurstyt» bajorus prieš A.; šie organizavo konfederaciją, ir kilo naujas vidaus karas su A. Pagaliau rusams tarpininkaujant, 1716 susitaikyta. 1717 seimas, norėdamas sumažinti išlaidas ir sutrukdyti A. bandymus įvesti absoliutizmą, nutarė sumažinti kariuomenę. Tačiau tai padarė valstybę nuo rusų priklausomą. Ilgai užtrukęs karas ilgai ėjęs Lietuvos teritorijoje, ją visiškai nuplėšė. O prie to dar prisidėjo 1707—1709 nederlius, 1708—1710 maras ir badas. Atsirado daug tuščių sodžių. Dvarams ūkį atstatant, pasunkėjo ir lažos. Pritrūkęs lėšų karo reikalams, A. davė leidimą Lietuvos paiždi-įinkiui Pociejui leisti netikrus savo ir svetimus pinigus, ir tik kilus dėl to protestams Lietuvoje ir užsienyje, Pociejus tą finansinę operaciją sustabdė.
Atėję Lietuvon švedai, ypatingai protegavo evangelikus ir protestantus ir tuo reikalu buvo 1704 IX 18 paskelbę specialų universalą. Jiems pasitraukus, prasidėjo Lietuvoje smarkiausi disidentų persekiojimai. 1717 seimas uždraudė jiems statyti naujas bažnyčias, nutarė sugriauti naujai pastatytąsias, uždraudė disidentams užimti bent kokią vietą teisme ir administracijoje. Toks disidentų persekiojimas šiuos vertė ieškoti paramos užsienyje.
Rusų įsigalėjimas. A. viešpataujant Lietuvoje ir Lenkijoje įsigalėjo rusų įtaka. A. pats juos įtraukė, o paskiau jau nebegalėjo jais nusikratyti. 1699 pradžioje A. buvo susitaręs su caru Petru I pulti švedus kartu, .1701 sustiprino ryšius Biržuose, 1703 ir 1704 sudarė naujas sutartis, o jau 1705 rusai įžengė į Lietuvą ir čia nevaržomai šeimininkavo, pvz. tik įžengęs pats Petras I Polocko bažnyčioje savo rankomis nužudė keletą vienuolių. Kada A. buvo priverstas atsisakyti sosto, caras pats tvarkė Lietuvos ir Lenkijos reikalus. Eidami į karą prieš švedų suKUistytus turkus, rusai žygiavo per Lietuvą ir Lenkiją. Turkų prie Pruto sumušti, tuo pačiu keliu traukėsi atgal. Patys būdami svetimi, jie visą laiką kurstė bajorus prieš A. 1710 paėmę Rygą, jie ją ir pasilaikė, ir tuo būdu visa Latvija dešinėje Dauguvos pusėje ir Estija atiteko rusams. Tačiau rusų šeimininkavimas ir plėšikavimas sukėlė didelę neapykantą ir kada 1712 seime rusų atstovas norėjo gauti iš seimo pagalbą karui su turkais, tai seimas jos nesuteikė, bet užtat rusams pavyko seimą nutraukti. A. manydamas, kad krašte įvyko nuotaikos pakitėjimas, bandė susitaikinti su švedais ir eiti prieš rusus. Bet Lietuvos bajorai jo nepalaikė, dėjosi su caru ir net ėmė iš jo savo dvarams apsaugos laiškus, vieni už tai gavę iš rusų pinigų, o kiti iš baimės, kad nenukentėtų. Po to A. mėgino tartis su turkais prieš rusus. Tuomet rusų agentai pradėjo agituoti prieš saksus, kad jie būtų pašalinti iš Lietuvos, ir buvo net 1715 sukurstę Lenkijoje bajorų konfederaciją. Vis dėlto saksai buvo priversti išeiti, o rusai pasiliko ir po 1717 seimo, kuris patvirtino santaiką vad. Nebylių seime 1717
II. Tame pat seime buvo sumažinta ir kariuomenė Lenkijoje ligi 18.000, o Lietuvoje ligi 6000. Po 1717 rusai pradėjo artintis prie Prūsijos, kad bendromis jėgomis ne-