leistų pravesti Lenkijoje ir Lietuvoje politinių reformų ir suvaržyti bajorų sauvaliavimą. Abu kaimynai paėmė ypatingon globon Lietuvos ir Lenkijos gyventojų dalį: Rusija stačiatikius, o Prūsija evangelikus. Atsikračius saksų, Gardino seime 1718 buvo iškeltas reikalavimas išvyti rusus. Tuomet rusų atstovas pasirūpino, kad seimas būtų išvaikytas. Kada kitur paramos nerasdamas, A. susitarė su austrais, tai rusų atstovas 1720 seime sutrukdė tos sutarties ratifikavimą. A., nesugebėjęs savo valdžios sustiprinti, bent rūpinosi savo dinastijos ateitimi. Jis mirė Vaiguvoje 1733.
- G. Gurlitt A. der Starke 2 leid. 1924; F. Konop-czvnski Polska a Szvvecja 1660—1795, 1924; K. Ja-rnclioįvski Dzieje panowania Augusta II 1874; Krzysztof Zawisza Pamiętniki 1862; P. Haake Au-gi st der Starke 1902.
Augustas III (1696—1763), Fridrichas Augustas, Augusto II sūnus, Saksonijos kunigaikštis, 1733—1763 Lietuvos-Lenkijos karalius. Ruošdamasis būti Lietuvos Lenkijos karaliumi, 1712 slaptai perėjo į katalikus. Norėdamas turėti austrų paramą rinkimo metu. vedė žmoną iš Habsburgų.
Augustui II mirus, Lietuvos-Lenkijos sostui atsirado ištisa eilė kandidatų ne vien iš svetimų įvairių kunigaikščių, bet ir iš savųjų: buvo iškilusios kandidatūros buvusio karaliaus Stanislovo Leščinskio (Prancūzijos karaliaus uošvio), Sobieskių, Čartoriskių, Potockių ir kitų. Rinkimų metu Austrija ir Rusija susitarė eiti išvien. Konvokacinis seimas prasidėjo 1733 IV 27. Pasiskelbęs konfederaciniu, jis posėdžiavo visą mėnesį. Jis pasisakė prieš svetimtautį karalių. Be to, jis nutarė iš rinkimų dalyvių imti priesaiką, kad jie neims pinigų iš svetimų valstybių, tačiau nežiūrint to nutarimo, daugelis vis dėlto pinigus ėmė. Primas priminė pamirštą įstatymą, kad karaliaus rinkimo metu svetimieji negali būti atstovais. Seimas taip pat reikalavo, kad Rusijos ir Austrijos atstovai išvyktų iš Varšuvos, bet šie, prisidengę nerimtomis priežastimis, neišvyko. Rinkimai buvo pa skirti 1733 VIII 25. Dar gyvam Augustui II esant, Rusija su Prūsija buvo susitarusios neprileisti karaliumi išrinkti jo sūnaus Augusto. Tačiau Saksonijos ministeris Bruehl apsiėmė tą išrinkimą pravesti. Pasižadėjęs, kad A. neieškos Austrijos paveldėjimo, jis susiprato su Austrija, 1733 VIII 14 susitarė ir su Rusija, pažadėjęs jai atiduoti Kuršą. Su Prūsija jam susitarti nepavyko. Kaimynų sutikimą turėdamas, A. atvyko, lydimas saksų kariuomenės. Buvo atvykęs, persirengęs ir Leščinskis, kurio buvo nusistatyta nepraleisti. Popiežiaus nuncijus palaikė A. Taip pat jį palaikė ir daugumas Lietuvos atstovų. 1733 IX 12 lenkų atstovai išrinko Leščinskį. Tačiau Lietuvos atstovai jo nepripažino, atsiskyrė nuo Lenkijos atstovų ir atskirai susirinko dešiniajame Vyslos krante, sudarė Lietuvos konfederaciją ir 1733 X 5 išrinko Grochove A. Tačiau Varšuvoje jau buvo 30.000 rusų kariuomenė, o kadangi Leščinskio niekas stipriai nepalaikė, tai jis turėjo bėgti į Dancigą, paskiau į Karaliaučių. Susidariusi Lenkijos konfederacija maža jam galėjo padėti, ir jis 1736 I 26 jau antrą sykį atsisakė Lietuvos-Lenkijos sosto. Kariaujančioms šalims sutaikinti 1735 IX 27 — XI susirinko vad. pacifika-cijos (taikos) seimas, bet iširo, ir susitaikyta tik kitame seime 1736 VI 25 — VII 9. Buvo suteikta plati amnestija. Dėl Kuršo buvo susitarta, kad jį gaus Bironas. Karalius savo šalininkams išdalijo laisvas tarnybas, bet Čartoriskių galinga giminė buvo iš tarnybų šalinama. Kaip valdovas A III buvo priešingo būdo negu jo tėvas — ištižęs, tinginys, nesirūpinąs valstybės reikalais, pavedęs viską daryti savo favoritams, kuriais buvo ypač Sulkovski, o po jo Bruehl, kuris ir rinkimus sugebėjo pravesti ir imdavo iš svetimų valstybių pinigines dovanas.
A. valdymo laikais Lietuvoje ir Lenkijoje susidarė dvi viena kitai priešingos didelės partijos, kurių vienai vadovavo Po-tockiai, o kitai Čartoriskiai. Pirmieji, nors ir ėmė pinigus iš prancūzų, bet stengėsi valstybės gyvenimą reformuoti savo pajėgomis. Čartoriskių partija, praminta Fa-milija (šeima) savo jėgomis nepasitikėdama, ieškojo paramos svetui’, čia bičiuliavosi su Rusija, čia vėl iš reikalo su Anglija, Prancūzija, Prūsija ir kt. Ji pradžioje buvo karaliaus partija. Jai besiorganizuojančiai vadovavo vedybomis su Čartoriskiais susigiminiavęs Poniatovskis, nuo 1748 du Čartoriskiai ir Flemmingas. Lietuvoje į Familiją įeidavo kitos didikų šeimos, bet jos kartais ėjo su ja, kartais prieš, pvz. Sa-piehos, Radvilos. Familijos pagrindą sudarydavo gera organizacija ir dideli turtai tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje. Į šias partijas įeidavo tik stambūs didikai, kurie nustatydavo politines veikimo gaires ir patraukdavo savo pusėn vidutinius ir smulkius bajorus, kurie vien klausė, ką nutars jų apylinkės stambieji porai. Seimeliuose Familija pravesdavo savo žmones agitacija, ekonomine presija, dovanomis, bet ir smurtu, pasiųsdama savo „vilkus” opozicijai numalšinti. Abi partijos stengėsi į savo rankas paimti ne tik seimus ir seimelius, bet ir vyriausius Lenkijos ir Lietuvos tri- Augustas III