Batu mirė a. 1252—.1253. Jo artimiausiais įpėdiniais buvo jo brolis Berkė ir sūnus Sartakas. Berkė dėl savo krašto sienų pradėjo karą su Persijos chanu Gulagu. Prie Berkės iškilo jo giminaitis Nogajus, kurio orda buvo tarp Dono ir Dniepro, ir kuris įsigalėjo prie Berkės įpėdinių Men-gu Temiro, Tūla Būgos i.r Toktu. Berkė mirė 1266. A. O. chanų galybė sustiprėjo prie Uzbeko, kuris išplatino totorių tarpe mahometonizmą. Jis palaikydavo artimus ryšius su Egipto ir Sirijos valdovu, taip pat ir su Lietuva, kur 1324 siuntė savo pasiuntinius. Krašto viduje Uzbekas atstatė chano autoritetą. Rusų kunigaikščiai už mažiausią pasipriešinimą buvo nugalabijami. Jis vedė karą ir su Persijos chanu Abu Saidų. Uzbekui 1341 mirus, prasidėjo savitarpio kivos tarp jo įpėdinių Džany-beko ir Tini-beko ir kitų. Tomis kovomis pasinaudojo didieji Lietuvos kunigaikščiai ir paveržė iš totorių Podolę, Kijevą, černi-h-jvą, Severską, o vėliau ir Smalenską, bet ir patys buvo įtraukti į totorių vidaus kovas. Po 1360 ir ypač 1370 iškilo įtakingas emiras Mamajus, bet tuo pačiu laiku nuolatos keitėsi A. O. valdovai, ir toji vidaus anarchija leido pamažu rusų kunigaikščiams nusikratyti totorių valdžia. Nuolatos A. O. chanams besikeičiant, jie susilaikydavo nuo siuntinio duoklės, o paskiau jau išdrįsdavo stoti kovon su atskirais totorių buliais, atvykusiais plėšti rusii žemių. Iškilusio Mamajaus pasiųsti totoriai 1377 smarkiai sumušė rusus prie Piatnos upės, po to sudegino žemąjį Naugaidą. 1378 Mamajaus pasiųsta kariuomenė buvo prie Vo-žos upės sumušta jungtinės Maskvos, Riazanės ir Pronsko kunigaikščių kariuomenės. Tuomet 1379—1380 Mamajus sudarė sąjungą su Maskvos kun-ščio priešu D. L. K. Jogaila, liepė nužudyti nominalinį chaną Mohamedą ir pats pasiskelbė A. O. chanu. Susitaręs su Jogaila, jis išžygiavo prieš Maskvą, bet Maskvos kun-štis Dimitras perėjo Doną, puolė totorius, kol šie dar nebuvo susijungę su lietuviais, ir 1380 IX 8 Kulikovo laukuose sumušė totorius. Kol Mamajus ruošės tolimesnėms kovoms su rusais, jį puolė jo svainio Bidi-beko sūnus Tochtamišas, kurį palaikė vid. Azijos chanas Timur-Lenkas, vad. Tamerlanu, kuris valdė Bucharą, r. Turkestaną, Chivą iš savo sostinės Samarkande. Nugalėtas Mamajus pabėgo į Krymą, kur 1380 buvo nužudytas.
Visa A. O. valdžia atiteko Tochtamišui, kuris 1832 puolė Ir sudegino Dimitro Do-niškio sostinę Maskvą. Bet greitai prasidėjo vaidai tarp Tochtamišo ir Timur-Lenko. Tai privedė prie susirėmimų. 1385 —1386 netoli nuo Samarkando Tochtamišas buvo Timur-Lenko sumuštas, paskiau antrą kartą nugalėtas prie Kodurgos upės, ir Timur-Lenkas po to paėmė A. O., ją apiplėšė ir su dideliu grobiu grįžo į Samar-kandą. Tada 1392—1393 Tochtamišas kreipėsi į D. L. K. Jogailą, siūlydamas jam puolimo-apsigynimo sąjungą ir prekybos santykių tarp A. O. ir Lietvvos atnaujinimą. šis Tochtamišo raštas yra pirmutinis išlikęs lietuvių totorių santykių dokumentas. Spėjama, kad tokia sąjunga tikrai buvo sudaryta, bet ją vykdė ne Jogaila, o jau D. L. K. Vytautas. 1395 Timur-Lenkas puolė Tochtamišą iš Persijos ir jį nugalėjo, nukariavo Tochtamišo valstybę, ir A. O. sostą atidavė vienam Urus-chano sūnų. Visus A. O. reikalus tvarkė Idiki. O Tochtamišas rado prieglaudą pas Vytautą Lietuvoje ir norėjo bandyti atsigriebti. Vytauto padedamas, 1396—1J97 jis du kartus suruošė žygį prieš Krymą, norėdamas paversti Krymą savo kovų su priešais baze. Bet iš ten išvedęs kiek belaisvių, neįsiga-lrjo. 1399 buvo suruoštas jau prieš A. O. centrą didelis karo žygis, bet prie Vorks-įos upės Idiki sumušė Vytauto kariuome-rę, ir po to Tochtamišas su savo šalininkais pasislėpė kažkur stepėse ir iš ten vedė su Indikiu partizaninį karą. Jam mirus, jo kovas dėl valdžios A. O. tęsė jo sūnus. Idiki stengėsi palaikyti totorių prestižą rusų žemėse ir 1406—1408 net padėjo Maskvai kovoti su Vytautu, bet 1409 baidai nuplėšė rusų žemes nuo Dono ligi Be-lozero ir š. Haličo ir net buvo Maskvą apgulęs, tik šiai pavyko atsipirkti. Ligi 1410 Grunvaldo kautynių Vytautas nesikišo į A. O. reikalus. Bet 1411—1412 jis parėmė Tochtamišo sūnų Dželal-ed-diną, kuris paėmė A. O., bet jau 1414 buvo užmuštas savo brolio Kerimberdiejaus, kuris greitai buvo kito savo brolio nužudytas. Idiki tuo tarpu laikėsi Kryme kaip visai nepriklausomas valdovas ir, keršydamas Vytautui, 1416 puolė ir sudegino Kijevą, tik pilies paimti negalėjo. 1419 jis tačiau Vytautą atsiprašė ir prisipažino save jo vasalu. Tuo tarpu Vytautas visą laiką kišėsi į A. O. reikalus, palaikydamas sau palankius kandu atus į sostą. Einant nuolatinėms kovoms dėl A. O. valdžios, XV a. pradžioje nuo jos pradėjo atkristi atskiros teritorijos. Vytauto padedamas, Krymas virto savarankiška, Chadži Girėjų valdoma valstybe. Atskira totorių valstybė susidarė Karnos, Volgos intako, upyne Savarankiška Kctsimo orda susidarė ir ka riajame Okos krante. Rusų kunigaikščiai vis mažino savo duokles A. O., dėl to ši medžiagiškai menkėjo. XV a. antrosios įusės pradžioje A. O. sostą užėmė Mahmudas ir jo sūnus Achmatas. Paskutinysis sudarė nukreiptą prieš Maskvą sąjungą ir D. L K. Kazimieru. Nepaisant visų atsidalinimų, A. O. galia, ypač sąjungoje su Lietuva, rusams atrodė dar tokia didelė, kad, Achmatui puolus, Maskvos kun-štis Jonas III su visa