Maras žeme 1919, Noputas veja 19.20 ir kt.; romaną Gara jūdze 1927. A. vertė latvių kalbon rusų rašytojus. Lietuviškai 1926 išversta Elzytė.
Austromarksizmas terminas, kuriuo vadinta marksizmo srovė, suformuluota Austrijos socialdemokratų ideologų M. ir F. Ad-lerų, O. Bauero ir Rennero, ir pasireiškusi Austrijos socialdemokratų veikime.
Austronezai Indonezijoje, Melanezijoje, Polinezijoje ir toliau į vakarus ligi Madagaskaro išplitusi tautų grupė, kurių bendrumas reiškiasi vien jų kalbų giminingumu. šios kalbos būdavo vadinamos malajo-polinezų, vėliau austronezų kalbomis.
Austrų ekonominė mokykla ekonomikos mokslo kryptis, aiškinanti vertę, kainą ir kt. ekonomikos sąvokas, remdamosi paskutiniojo naudingumo teorija. A. E. M. vardą gavo nuo tos teorijos grindėjų-austrų ekonomistų K. Mengero, Saxo, Wiesero, Boehm Baverko. Tas pačias teorijas grindė ir Stanley Jevons, Walras, Clark (Philosophy of Value 1881) ir kt.
Austrų literatūra. Ji yra vokiečių literatūra, turinti skirtingas istorines ir kultūrines tradicijas, labiausiai dėl skirtingo katalikiškosios Austrijos ir jos tautų politinės ir kultūrinės raidos, suteikusios mišrioms tautoms skirtingų bruožų. Viduriniais amžiais A. L. reiškėsi vienuolių tikybiniais raštais ir minnesingerių lyrika ir epu. žinomi to laiko poetai: Ava (a. 1127), Valter von der Vogelweide (a. 1170—a. 1230), Nit-hart von Riuwental (1180—1250), Ulrich von Lichtenstein (m. 1276), Tanhuser (m. a. 1270) ir kt. Satyrinių ir pamokomųjų veikalų rašė Strieker (Der Pfaffe Amis a. 1230), Enikel (a. 1282) ir kt. XIV—XVI a. A. ir jos vokiškos kultūros veikiamoje Čekijoje ryški humanizmo įtaka, ypač 1348 Karoliui IV įsteigus Prahoje universitetą, kuriame jau a. 1350 lankėsi italai Cola di Rienzo ir Petrarca, 1365 įsteigus Vienos universitetą, kuriame veikė ir italas Eneas Silvio Piccolomini ir kt. Tačiau pačioje A. dėl karų ir jų pasekmių nebuvo tinkamų sąlygų literatūrai plėstis, ir ji labiau reiškėsi Alpių ir Vengrijos vokiečiuose, kur tuo laiku rašė Petras Suchenwirt (m. po 1395), Hugo von Montfort (1357—1423), Oswald von Wolkenstein (1377-1445), Hans Wintler (m. ,1419), imperatorius Maksmili-jonas I (m. 1519) ir kt. XIV—XV iškilo bažnytinė drama, organizuojami velykiniai ludi paschales, kalėdiniai ir šiaip vaidinimai (ludi theatrales). Iš jos išaugo ir pasaulinė, mokyklinė drama — Neidhartspiel, Mai und Herbst ir kt. 15 2 1 —16 2 0 reformacijos ir kontrreformacijos gadynė paveikė bažnytinių giesmių kūrybą (D. G. Corner Gross Catho-lisch Gesangbuch), mokyklinę dramą (ypač nuo 1551 jėzuitų mokyklų dialogai), ir pasaulinę poeziją, kurioje pasižymėjo Welz (1549—1601), Steyr (1562—1615), Iglau (1571—1621) ir kt. 16 2 0—1 718 barokinei literatūrai atstovauja si-lezietis M. Opiz (1597—1639) ir Angelus Si-lesius, iš tikro — Johann Scheffer (1624—1677), taip pat vadinamas A. Orfejumi ir Homeru Wolf gang von Ho'hberg (1612—1688) ir kt. poetai, panegirininkai ir kt. ; taip pat ir italai, rašę operų ir operečių tekstus, kada Vienoje 1631 pradėjo veikti italų opera, 1649 anglų komedija, 1668 ispanų drama, 1651 vokiečių komedija. To laiko populiarus tikybinis rašytojas buvo Abraham a Santa Clara (1644—1709) iš tikro — Ulrich Megerle. švietimo gadynė 1718 —1817 A. L. ypačiai pasireiškė teatre. Kuriamas théâtre français (žymi prancūzų įtaka), italų opera buffa, paskiau Haydno, Gluecko, Mozarto operos. 1776 Vienoje įkurtas Burgtheater. 1770 statomi Shakespeare veikalai. 1746 F. Scheybo The-resiade, 1772—1811 klasikinės H. Collino tragedijos, 1796 Deutschen arien. J. Sonnefels (1733—1817), būdamas univ. prof. savo raštais Grundsaetze d. Polizei, Handlung u. Finanzwissenschaft 1763 —1767, Ueber Abschaffung d. Tortur ir kt. veikė ne vien valdžią ir visuomenę, bet ir literatūrą. Jo-zefinizmo laikai paveikė ir A. L.
Napoleono gadynėje A. L. aiškiai pasireiškia romantizmas. Jam atstovauja Broliai A. W. (1767—1845) ir K. W. F. (1772— 1829) Schlegeliai (A. W. Schlegel Vorlesungen ueber dramatische Kunst und Literatur 1808 ir kt.), J. Eichendorff (1788—1857), Aus dem Leben eines Taugenichts, romanas Ahnung und Gegenwart 1810) ir kt. Tuo pačiu laiku čia pradedama branginti tautosaką, rinkti dainas, kelti liaudies tarmes, kurti vietinius muzėjus. Tuo tarpu greitai išplitusi A. L. ir kultūros įtaka ne vokiškoms tautoms vis siaurėja ir apsiriboja vien Austrijos vokiečiais, kai tik iškyla Austrijos valdžioje buvusių slavų tautų tautinis atbudimas (slovakas Kollar, čekas Palacky ir kt.) ir kada Austrija galutinai išstumiama iš Italijos. Bet nustojusi savo politinio svorio vokiečių kraštuose, Austrija pati veikiama vis daugiau vokiečių literatūros ir kultūros. Romantizmo ir iš viso priešrevoliucinio bruzdėjimo metu, be Schlegelių, reiškiasi čia 'Nikol. Lenau (Niembsch von Strehlenau 1802—1850), A. Gruen (A. A. von Auersperg 1806—1876) ir kt. politine lyrika, F. Raimund (1790’—1846) ir E. Bauernfeld (1802—1890) komedijomis,
- F. Grillparzer (179,1—1871) dramomis Sa-pho 1818, Das goldene Vlies 1822, Koenig Ottokars Glueck und Ende 1825 ir kt., Adalb. Stifter (1805-1868) apysakomis (Studien 1844, Bunte Steine 1853). Porevoliuciniu metu A. L. ir ypač teatrui daro įtakos iš Vokietijos Vienon išsikėlę dramatur-