Puslapis:LE01.djvu/464

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

gai H. Laube (1806—1884), F. Hebbel (1813 —1863) ir A. Wilbrandt (1837—1911). Patys austrai teatrui duoda pozityvistą L. An-zengruberį (1839—1889), vėliau A. Schnitz-lerį (1862 —1932) Hugo von Hofmansthalį (1874—1929), R. Beer Hofmanną ir kt. R. Hamer lingo (1830—1889) lyrika ir poemos (Ahaswerus in Rom 1866, Koenig in Sion 1869, Homunculus 1888), P. Roseggero (1843—1918) apysakos iš sodiečių gyvenimo, M. Ebner Eschenbach (1830—1916) pasakojimai išpopuliarino juos ir Vokietijoje, o populiarus A. dramų ir apysakų rašytojas F. Saar (1833—1906) neišėjo iš Austrijos sienų. Apysakos ir romanai Galicijos ukrainiečio L. Sacher Masocho (1835—1895) bei žydo K. E. Franzoso (1848—1904) kurį laiką veikė ir nevokišką visuomenę.

Naujoje A. L. reiškėsi natūralizmo persilaužimas, neoromantizmo, ekspresionizmo iškilimas, įvairiaspalvio realizmo derinimo su romantizmu ir kt. Hofmannsthalio ir S. George (1868—1933) įtaka veikė lyrikus, neoromantikus ir simbolistus: V. Hartlie-bą, H. Muellerį, R. M. Rilkę (1882—1926), P. Wertheimerj, M. Mellį, A. Wildgansą. Kurį laiką tos krypties laikėsi ir poetas, kritikas bei dramaturgas H. Bahr, 1906 pasmerkęs Austriją kaip „Aziją” ir išsikėlęs į Berlyną. Prieš Bahro propaguojamą kryptį stojo lyrikas, dramaturgas ir kritikas K. Kraus (g. 1874), nuo 1899 redagavęs Die Fakel, ir kiti ekspresionistai: A. Ehrenstein (g. 1886), G. Traki (1887—1914), A. Petz-old (1882—1923), J. Popper (slap. Lynkeus, (1838—1921), F. Werfel (1890—1945), o iš vyresniosios kartos P. Altenberg (1859— 1919). Nuošaliai nuo tų ginčų laikėsi poetai: R. Kralik, K. F. Ginzkey, R. Schaukal, tikybinės katalikiškos poezijos reiškėją R. Handel Mazzetti, tiroliečiai: A. Wallpach, K. Dallago ir kt. Daugelis šių poetų rašė taip pat apysakas ir romanus (Kralik, Ginzkey, Handel Mazzetti, S. Zweig/1881— 1942/, Hauser ir kt.); kiti ir dramas (Kralik, Bahr, Kraus, Zweig, Braun, Mell, Wildgans, Wertheimer, Mueller, Werfel ir kt.). Gana populiarūs buvo ir romanistai: W. Fischer-Graz, F. von Gagern, J. David (1859—1906), E. Erti, M. E. della Grazie, R. Michel ir kt. Natūralizmas neišnyko psichologinėje didmiesčio apysakoje, kuriai daugiausia įtakos turėjo Schnitzler ir Vokietijos ateivis J. Wassermann (1873-1934). Apysaką kūrė ir R. Auernheimer, R. Musil, O. Stossl. Atskirą Prahos vokiečių rašytojų grupę buvo sudarę Werfelio krypties šalininkai F. Kafka (1883 —1924) ir Maks Brod. Skyrium laikėsi 1927 priėmęs budizmą G. Meyrink. Didelį įspūdį visuomenei ir literatūrai buvo padaręs Otto Weininger (1880—1903) savo 1902 išsp. Geschlecht und Charakter. Savarankiškai, iš dalies kaip opozicija Schnitzlerio ir kitų vienizmui, reiškėsi romanas iš provincijos gyvenimo, kuriam tuo laikotarpiu atstovavo R. H. Bartsch, K. H. Strobl, H. Hoffenstahl, H. Hammerstein, P. Nabl, R. Hohlbaum ir kt. Filosofai romanistai — E. G. Kolbenheyer ir E. Lucką. Utopijos ir slaptingos būties romano atstovai yra O. Soyka, F. Spunda, P. Busson, F. Rebiczek ir kt. Dramoje reiškėsi F. Salten, S. Trebitsch, K. Frieberger, G. Eisler Terramare, K. Schoenherr, dramaturgas ir tapytojas Oskar Kokoschka (g. 1886), H. Kaltneker, W. Eidlitz, F. Th. Csokor ir kt. Prieš II Pasaulinį karą austrų beletristikoje žymią vietą užėmė Kari Heinrich Waggerl (g. 1897), dramoje ir poezijoje Richard Billinger (g. 1893), Giganto arba Auksinio miesto autorius, poezijos viršūnėje stovėjo formos ir kalbos meisteris Joseph Weinheber (1892—1945). Literatūriniame gyvenime didelę reikšmę turėjo 1935 išleistas žurnalas Das Silberboot, kurį redagavo poetas Ernst Waldinger (g. 1896), kartu su Ernst Schoenwiese. Apie žurnalą spietėsi nemažai emigrantų rašytojų iš Vokietijos, jis dėjo daug laisvojo pasaulio rašytojų vertimų.

Nagi u. Zeidler Deutschoesterreichische Literaturgeschichte 1911—1914.

Ausų ligos būna a) išorinės: egzemos, votys (furunkulai), navikai, uždegimas; b) vidurinės: aštrus katarinis vidurinės A. uždegimas, aštrus pūlingas uždegimas, paprastas chroniškas pūlingas uždegimas, cholesteatoma arba polipai, mastoiditas; c) vidinės: serozinis labirintitas, pūlingas labirintitas.

Aušautas tariamasis senovės prūsų sveikatos dievo vardas, pirmą kartą paminėtas 1530 Agendoje ir paskiau įvairiomis formomis (Auscautus, Autsceutus, Auscutus, Aus-skayten, Auschweytus, Auszweitis, Au-szweikus, Atsweikcius, Ausschwaixt ir kt.) dažnai kartotas įvairiuose šaltiniuose (J. Maleckio 1551, Lasickio, J. Behmo 1644, L. Davido 1580, J. Bretkūno, Stendero, Oster-meiero ir kt.). A. Mierzynski įtikinamai įrodinėjo (Die samländische Gottheit Au-szautis 1900), remdamasis 1561 prūsišku Enchiridionu, kad A. nėra jokios dievybės vardas, bet tik prūsiškas žodis aušauteniks — kaltininkas, aušautis — kaltė.

Aušykla medinis arba betoninis bokštas kondensatoriaus vandeniui atšaldyti.

Aušintojas prietaisas mašinų barui, vidinio degimo mašinoms ir mašinų dalims aušinti.

Aušintuvas įtaisas šaudymo metu įkais-tančiam kulkosvydžio vamzdžiui aušinti. Aušinama vandeniu arba oru. A. yra dvejopi — vandens A. ir oro A.

Auškaps Julius (g. 1884) latvių chemikas, 1911—1914 Petrapilio politechnikos profesorius, nuo 1920 Latvijos univ. chemijos prof., 1933—1937 univ. rektorius, 1938

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5549-0=5549 wiki spaudos ženklai).