Spaudą uždraudus ir panaikinus baudžiavą, vis didesniems lietuviškos jaunuomenės būriams pradėjus lankyti aukštąsias mokyklas ir jiems besiburiant rusų universitetų miestuose, kilo sumanymų leisti studentų laikraštėlius. .1875—1878 Petrapilyje buvo leidžiamas hektografuotas Kalvis Melagis, kuriame bendradarbiavo P. Vileišis, J. Brazaitis, č. Pancežinskis, J. Grigiškis, S. Lukša. 1880—188.1 Maskvoje išėjo keli numeriai hektografuotos Aušros. Jau tie studentiški bandymai vis dėlto surišdavo naujai augančią lietuvišką šviesuomenę su plunksna. 1881 J. Šliūpas, suėjęs Kaune su kun. A. Baranausku, tarėsi su juo projektuojamo leisti laikraščio klausimu. 1882 II J. Šliūpas ragino savo brolį Stanislovą caro Aleksandro III vainikavimo proga agituoti tarp valstiečių, raginant juos padavinėti peticijas, kad būtų leista spausdinti liet. knygas ir laikraščius. 1882 IV susispietę tuo laiku Maskvoje P. Vileišis, J. Šliūpas ir J. Spudulis padavė valdžiai prašymą, kad būtų leista spausdinti Vilniuje savaitinį laikraštį Mūsų Amžių. Leidimo negavus, 1882 vasarą J. Šliūpas apsilankė Maž. Lietuvoje, kur sužinojo apie ten iškilusį sumanymą kurti Birutės draugiją, kurios tikslų tarpe buvo statomas ir reikalas leisti lietuvišką laikraštį. Tai dar labiau jį suragino bandyti organizuoti legalų laikraštį. 1882 rudenį išsikėlęs iš Maskvos į Petrapilį, jis laikraščio leidimo reikalu mėgino per žinomą kalbininką prof. Jagičą sueiti į kontaktą su oficialiomis sferomis ir drauge su J. Spuduliu surašė projektą Petrapilyje sumanyto leisti laikraščio Lietuvis, kurio atsakomuoju redaktorium ir leidėju buvo numatytas jo brolis Stanislovas Šliūpas. Ne-perdaug pasitikėdamas, ar bebus galima gauti leidimą laikraščiui rusų valstybėje, J. Šliūpas palaikė artimą ryšį su Maž. Lietuva, kur laikraščio leidimo reikalas vis labiau brendo. 1882 X 26 jis rašo Jurgiui Mikšui ir siūlo sumanytą draugiją ir jos laikraštį pavadinti Aušra, „nes draugyste mūsoji turės būti ženklu pakilimo mūsų žmonių iš saldaus ir ilgo snaudulio.” Bet dėl to vardo J. Mikšui keliant abejonių, labiausiai dėl to, kad tokio pat vardo lietuviška draugija pateko į lenkų rankas, 1883 I 27 J. Šliūpas siūlo tuo atveju, jei Aušros vardas netiks, laikraštį pavadinti Lietuviu, Kova už laisvę, darbą ir apšvietą ar kaip kitaip. Visa tai jis siūlė ne vien savo, bet ir apskritai Maskvos, Petrapilio ir Varšuvos lietuviškos jaunuomenės vardu.
1883 pabaigoje buvo padarytas bandymas ir Lietuvoje leisti savotišką koresponden-cinį laikraštį, kada jau Aušra buvo pradėjusi eiti. Šį bandymą buvo padaręs tarnavęs tuomet Rygos policijoje Juozas Mi-liauskis, Aušroje rašęs Miglovaros slapyvardžiu. Jis paruošė vieną numerį laikraščio, jo pavadinto lenkiškai Poczta Litewsko Literacka, kuris, jo mintimi, turėjęs eiti, visai eilei lietuvių šviesuomenės atstovų laiškais susirašant įvairiais opiais lietuviškais reikalais. Jam pavyko į tą darbą įtraukti Stanislovą Didžiulį iš Griežionėlių, kuris jam atsakinėjo lietuviškai, davęs laikraščiui lietuvišką vardą Raszliavos Pacztas. šis sumanymas ano laiko politinėse sąlygose galėjo ir labai teigiamą vaidmenį suvaidinti, bet visas susirašinėjimas, vieną numerį išleidus, nutrūko, nes Miliauskis kėlė jame mintį pasiduoti rusų spaudimui ir priimti rusiškas raides, o tam griežtai pasipriešino Didžiulis.
Tuo pačiu laiku, kada buvo daromi anie bandymaileisti Lietuvoje (1880—1883), lietuviško laikraščio leidimo klausimas dar konkrečiau subrendo už Lietuvos ribų. 1880 pradžioje išsikėlęs tarnauti į Bulgariją dr. J. Basanavičius tuojau užmezgė ryšius su Maž. Lietuvos veikėjais ir lietuviškų (goti-nėmis raidėmis) laikraščių redaktoriais ir siuntė jiems savo ir iš Lietuvos gautus (kun. S. Norkaus) straipsnius. Kada mėginimai tuos laikraščius paveikti lietuviška tautine linkme nepavyko, jis kelia mintį leisti Ragainėje ar Tilžėje ne vien iš vardo lietuvišką laikraštį. Tuo pačiu laiku jis ir pats ieško kelių, be nepavyks kur arčiau prie savo gyvenamos vietos tokį laikraštį organizuoti. 188.1 liet. laikraščio reikalais jis susirašo su Sofijos spaustuvininku žei-novu. 1882 V 29 dėl politinių nesantaikų apleidęs Bulgariją ir apsilankęs Belgrade, jis ir čia tuo pačiu reikalu tariasi. 1882 X-XI apsilankęs tėviškėje ir Kaune, gavo sueiti su negausia tuo laiku lietuvių šviesuomene ir iš jos patirti apie laikraščio leidimo planus. 1882 XII pradžioje atvykęs Pra-hon, jis tarėsi su Calvės knygynu. Jau 1881 užmezgęs ryšius su J. A. Višteliu (Višteliausku), iš jo sužinojo, kad šiam dar 1880 apsilankius Drezdene pas J. I. Kraševskį, pastarasis ragino pradėti leisti lietuvišką laikraštį, nes esą tai yra būtina, jei lietuvių tauta nenori mirti. Vištelis ir pats ragino Basanavičių leisti laikraštį, kurį siūlė pavadinti vienu iš tų vardų: Saulėtekis, švi-tūnė, švitūnas, žinyčia, žiburys, žiburėlis, o pats Basanavičius siūlė vardą Lietuva. Tačiau galutinai pasirinkta J. Šliūpo pasiūlytoji Aušra. Busimajam laikraščiui gauta kiek medžiagos iš kun. S. Norkaus ir Vištelio. Pasižadėjo bendradarbiauti S. Didžiulis, J. Šliūpas, V. Pietaris. Taip pat jau seniau buvo numatyti bendradarbiais M. Akelaitis, Petras Kriaučiūnas, P. Vileišis, Pranas Smilgius, M. Davainis Silvestraitis, bet vis nenusistatyta dėl vietos, kur teks laikraštį leisti. Tuo tarpu Maž. Lietuvoje atsisakoma sumanymo leisti mokslo draugijos laikraštį, bet pagyvėję santykiai ir ryšiai tiek su Didž. Lietuvos lietuvių šviesuo-