neišspausdinta ir vėliau rankraščiu dingusia tėvo Hilario plačia to paveikslo Histo-rya. Karmelitai pradėję čia kurtis 1626, tuojau ėmė rūpintis tuo šv. paveikslu, tuo metu dar gana apleistu ir ne jų žinioje esančiu. Karmelitams šio paveikslo globą pavedęs miestas, ir jie paveikslą pradėję valdyti 1688. Tada jis dar neturėjęs nei koplyčios, nei ypatingų papuošimų, buvęs garbinamas ne ypatingai, bet tik „paprastu, katalikams pritinkamu būdu, kaip ir kiti negarsėją stebuklais paveikslai”. Iš Hilariono Relacyos matyti, kad šv. paveikslas ir prieš 1688, ir prieš 1626 buvo jau ilgesnį laiką toje vietoje, A. Bromoje, ir yra buvęs miesto magistrato nuosavyoė. 1671 karmelitų rūpesčiu buvo pastatyta medinė koplyčia, išpuošta paveikslais ir įrašais, šioje koplyčioje paveikslas jau buvo papuoštas brangiais sidabro rūbais, kuriuos 1715 kėsinosi pavogti rusų caro Petro kareivis. 1715 per Vilniaus gaisrą koplyčia sudegė. Karmelitai iš pačios ugnies paveikslą išgelbėjo ir perkėlė į savo bažnyčią. Po to A. Bromoje buvo pastatyta mūrinė koplyčia, kurion ir nuneštas šv. paveikslas iškilmingomis eitynėmis. Spėjama, kad tai įvyko 1719. Ta pati koplyčia buvo išlikusi ligi II Pasaulinio karo, tik 1829 ji buvo restauruota, ir jai duota vėlyvojo klasicizmo formos. 1830—1840 greta koplyčios pastatyta erdvi galerija, antras aukštas su stiklo langais. 1927 vėl buvo iš pagrindų remontuota. Nuo 1844, rusams uždarius karmelitų vienuolyną, buvusi karmelitų šv. Teresės bažnyčia su A. V. koplyčia ir šv. paveikslu buvo pavesta pasauliniams kunigams. Stebuklingumu ėmė A. V. paveikslas garsėti ne anksčiau kaip XVII a. 1671 perkeliant paveikslą į pirmą, medinę koplyčią, karmelitų pamokslininkas jau skelbė įvykusius prie šio paveikslo stebuklus. Hilariono Relacya tvirtina, kad 1671—1761 jau buvo dokumentuota 17 priesaika paliudytų stebuklų. Bet dar XVII a. šio paveikslo stebuklingumas nebuvo oficialiai bažnyčios pripažintas. Pvz. Vaitiekus Kojelavičius savo 1650 Miscellanea ir po jo dar kai kurie kiti kunigai, minėdami stebuklinguosius Lietuvoje šv. paveikslus, nieko nesako apie A. V. paveikslą. Apskritai, bažnytinė hierarchija daug metų tuo klausimu laikėsi rezervuotai, bet ilgainiui jau ne tik Vilniaus vyskupai, bet ir popiežiai neberodo abejonių. Jau 1765 giesmės šlovina šį paveikslą stebuklingu, ir nekliudoma jos viešai giedoti prie A. V. šv. paveikslas ilgesnį laiką buvo garbinamas tik Vilniuje, kur pradžioje jo garbę kėlė vieni karmelitai, paskiau prie jų prisidėjo ir jėzuitai. 1675 Vilniaus jėzuitų akademija A. V. Dievo Motiną pasirenka savo Globėja ir Užtarytoja. Iš lengvo A. V. Madonos kultas paplinta ir už Vilniaus ribų, ypač XIX a. Tam turėjo įtakos ir pakartojimas 1823 Hilariono Relacyos, o dar labiau A. Mickevičiaus (pvz. Pono Tado pradžioje), Slovackio, Syrokomlės-Kondratavičiaus poezija. 1846—1855 S. Moniuška sukomponavo keturias A. V. Litanijas lotyniškam tekstui. XIX a. A. V. paveikslo kultas pasidarė populiarus ir inteligentijos sluogsniuose. A. 1854 Paryžiuje buvo išspausdinta speciali, puošniai Vilčinskio albumo paveikslais iliustruota (su 1853 Vilniaus aprobata) lenkiška maldaknygė Oltarzyk Ostrobrams-ki, su išspausdintomis ten Syrokomlės, T. Lenartovičiaus, Deotymos giesmėmis ir J. I. Kraševskio prakalba, kurioje jis net tvirtino, kad šis paveikslas esąs iš pirmųjų krikščionybės amžių. Visos iliustracijos vaizduoja Vilniaus bažnyčias ir šv. paveikslus, ir daugumas jų yra papuoštos Vytimi. Jau ir senosios lenkiškos giesmės, karmelitų giedamos prie A. V. paveikslo, turėjo ne tik religinį, bet valstybinį patriotinį pobūdį. Jose šv. Mergelė buvo šlovinama kaip „Didi apgynėja Gedimino miesto” ir „Lenkų Karalienė, Lietuvos Kunigaikštienė”. Kai Lietuvą pavergė rusai, juos ypač erzino tos giesmės, kuriose aiškiai jie juto prieš-rusiškas manifestacijas, ir ieškojo galimumo bei progos tai likviduoti. Ir čia jiems suteikė progos, pats, be abejo, to nesiekdamas,
Aušros Vartai