Ą. turi kelmo atžalinę galią ligi 100 metų; šaknų atžalų nesti. Auga gerose giliose molynėse, priemolio dirvose ir drėgnuose smėlynuose. Savo augamuoju plotu kalnuose aukštyn kyla ligi 1500 m. Ą. leidžia gilią stumburinę šaknį, ir todėl jis atsparus audroms. Mėgsta šviesą, o šoninėje ūksmėje apaugęs kitais medžiais, išlaiko nešako tą liemenį, šviesai staiga padidėjus, Ą. aptenka vad. vandeniniais augliais, ir todėl dažnai jam viršūnė nudžiūsta. Auga grynais ir mišriais medynais drauge su uosiu, liepa, klevu, guoba, skroblu, egle, pušimi. Lietuvoje Ą. daugiausia nukenčia dėl grybų Fomes igniarius, Fomes frementarius, kurie juos augančius pūdo. Gi jaunų Ą. lapus su naikina Ą. miltligė (Microsphaera alpbitoides). Ą. paprastasis yra išplitęs visoje Europoje: šiaurėje siekia Suomiją, rytuose Volgą, pietuose Krymą, Kaukazą. Geriausios jo augimo vietos yra Padunojo kraštai. Lietuvoje gausiau jų esama Alytaus, Trakų apskrityse, šiaip Lietuvos miškuose Ą. yra 1%.
Ą. žieminis, bekotis (Quercus sessiliflora Salisb). Lapai panašūs į paprastojo Ą., tik pleištiškai nuleisti į lapkotį, kuris yra ilgesnis. Jie per žiemą išbūva sudžiūvę, ir, kaip ir žiedai, yra be kotelių. Ą. žieminis žemesnio ūgio, mažiau šakotas ir vertingos medienos. Išplitęs p. Europoje. Gausiau jo esama vid. Europos pietų rytuose, pvz. Vengrijoje. Rytinė jo siena eina nuo Švedijos pro Karaliaučių per Maž. Lietuvą Balstogės, Lietuvos Brastos, Juodosios jūros link, siekdama Krymą, Kaukazą. Ą. žieminis turi formų ir hibridų su Ą. paprastuoju. Ą. raudonasis šiaurinis (Quercus borealis Michx. f.). Lapai pailgais akuotuotais sklypais, o rudenį paraudonuoją. Gilės prinoksta per dvejus metus. Išauga jis a. 40 m aukščio 3 m skersmens. Mėgiamas kaip dekoracinis medis. Savaime auga rytinėse JAV valstybėse. Ą. Shumardo (Quercus Shumardi Buckl.). Lapai negiliais įkirptais akuotuotais sklypais. Didžiausias iš pietinių raudonųjų Ą., siekiąs a. 50 m aukščio, 2 m skersmens. Rytinėse JAV savaiminis. Ą. gyvasis (Quercus virginiana Mill.). Lapai nesklypėti, gluosniški, išsilaiko ligi pavasario. Gilės saldžios, valgomos. Indėnai iš jų spaudžia aliejų. Išplitęs JAV pietuose, pakraščių valstybėse, pradedant Texasu, taip pat ir Georgijoje, S. Carolinoje, N. Carolinoje. Ą. kamštinis (Quercus suber L.). šio Ą., kaip ir Quercus suber var. occidentalis Arcang., žievė vartojama kamščiams. Ą. kamštinis savaime išplitęs Ispanijoje ir Š. Afrikoje. Jų yra auginama ir Californijoje.
- W. M . Harlow a. E . S. Harrar Textbook of Dendrology 1950;
- J. Rauktys Dendrologija 1938.
Ą. tikybos istorijoje. Ą. garbinimas yra žinomas indoeuropiečiams bei kitoms tautoms, tiesiogiai Ą. pažįstančioms. Ą. motyvas randamas ne tik mituose, bet ir pasakose, dainose, burtuose, prietaruose. Jau iš senų senovės Ą. vartojamas gydymo reikalams. Ą. buvęs medis tų dievų, kurių valdžioje buvę žaibai ir griaustinis: Dzeuso, Jupiterio, Perkūno, Peruno, Tarano, Ukko, Jumalos. Apie Ą. kaip šventą, neliečiamą, Perkūnui skirtą medį kalba senieji metraštininkai ir folkloristai. Tačiau visos tos Erasmo Stellos (De Borussii Antiquitatibus 1518), Grunau, Ch. Hartknocho, Hennenbergerio, Luko Davido žinios apie senovės prūsų garbinamus „šventus gojus” nevisada reiškia ąžuolynus. Ą. garbinimas buvo paplitęs ir visoje D. Lietuvoje, net j.u ir krikščionybei Lietuvon atėjus, ir buvo atgijęs XVI a. ypač Žemaitijoje, dar 2 šimtus metų ir daugiau ištverdamas. Tik buvo susiradęs kitokią formą, nes XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje jis buvo susietas su krikščionybės simbolių garbinimu, ant visų anksčiau garbintų „šventųjų Ą.” kabinant kryžius ir koplytėles, žmonėse dar ilgai laikėsi tikėjimas, kad, kirsdami tokį „šventąjį” Ą., dievų baudžiami kirtėjai įsikirsdavę koją. XVIII a. netoli Vilniaus buvęs aptiktas žmonių garbinamas Ą. Pasauliečių ir dvasininkų diduomenė buvusi nuvykusi to Ą. kirsti, bet niekas neišdrįsęs. Teišdrįsta tik tada, kai pirmą kirtį kirtęs busimasis karalius Stanislovas Poniatovskis.
- W. Mannhardt Wald—und Feldkulte 1875— 1877;
- A. Mierzynski Mythologiae Lithuaniae Monumenta 1892— 1896.
Ąžuolas 1) Pagėgių aps. Rūkų jaunimo organizacija 1912 M. Gudaičio, J. Janušaičio įkurta, o 1919 po karo atgijusi. Ligi 1924 jai vadovavo Endrius Laužius (miręs 1924 III 27). Ą. turėjo savo chorą, vadovautą L. Deiviko, paskiau Naujoko, Babelio, Atraškevičiaus.
2) Vytauto Didžiojo universitete įsteigta 1932 V 21 studentų medikų korporacija.