Ąžuoliečiai (Fagaceae arba Cupuliferae) Fagales eilės augalų šeima. Medžiai dideliais lapais, žiedai be margo apyžiedžio yra sudėtinėse žiedynėse. Yra 350 rūšių. Gentys bukmedis (Fagus), ąžuolas (Quercus), kaštanas (Castanea).
Ąžuolynai Lietuvos plotuose buvo labai išsiplėtę, ledynų gadynei pasibaigus, apie 5000—2500 pr. Kr. Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais Lietuvos Ą. buvo garsūs. Nepriklausomosios Lietuvos laikais didesni Ą. buvo išlikę Alytaus aps. — Varčios miškas 1000 ha, Gojaus 720 ha, Dušnionių 500 ha, Būdos 450 ha, Plikonių 333 ha, Degsnių 316 ha. Bendras visų Ą. medienos prieauglis buvo a. 23.000 m3 per metus. Senovėje Lietuvos Ą. plotas buvo bent dešimt kartų didesnis už dabartinį. XIX a. jis smarkiai sumažėjo, šis mažėjimas prasidėjo ir ėjo nuo baudžiavos panaikinimo ligi mūsų laikų. Baudžiavą panaikinus, netekę neapmokamos darbo jėgos, savo išlaidoms padengti dvarininkai lėšų gaudavo, parduodami miškus ir visų pirma brangiausią mišką Ą. Gavę žemės sklypus miškuose ir kirtimuose, buvę baudžiauninkai ir laisvai pirkę kirtimo vietas paversdavo dirbama žeme, ir tuo būdu buvo sunaikinti dideli Ą. plotai. XX a. pradžioje daug kur ūkininkai degino ar kitaip naikino senų ąžuolų kelmus. Taigi daugumas Lietuvos Ą. išnaikinta dar prieš Nepriklausomybės atgavimą. 1918—1919 perėmus buvusius Rusų valdžios miškus, Ą. juose nedaug terasta. Miškų departamento statistikos duomenimis 1937 Lietuvoje buvo 9839 ha Ą. Tai yra vos 1,3% visų miškų ploto. Geriausieji ir brangiausieji Ą. yra pietų rytų Lietuvoje, čia auga minkštas fanerai tinkamas ąžuolas. Tokio ąžuolo yra Stakliškių, Jiezno, Kalesnykų, Dušnionių, Varčios, Butrimonių miškuose. Didelis Ą. ruožas eina per Taujėnus, Siesikus, Žeimius, Pagirį, Vadoklius, Raguvą, Panevėžį, Pušalotą, Joniškėlį, Švobiškį, Grūžius, Joniškį ligi Latvijos sienos.
Lietuvos Ą. sudaro tris pagrindines augalų bendrijas arba ąžuolų medynų tipus. Dažniausiai sutinkamas tipas, tai ąžuolas su egle. Šis tipas vadinamas Quercetum picetorum ir jis užima didžiausią Ą. plotą. Šito tipo yra beveik visi Žemaitijos ir Kauno-Kaišiadorių-Turžėnų-Rumšiškių Ą. Nemažą plotą rėpia Ą. su palydovais iš įvairių lapuočių skirčių, pvz. su uosiais, guobomis, vietomis su skroblais, drebulėmis, lazdynais. Tipas vadinamas Quercetum fruticosa. Šio tipo miškų yra Taujėnų, Raguvos, Žeimių, Krekenavos, Šėtos miškuose. Retas Lietuvoje Ą. tipas, tai ąžuolas su skroblu, vad. Quercetum carpinosum. Šis tipas reikalauja geros dirvos — karbonatinio molio su geru dirvos laidumu. Jo plotas Lietuvoje ribotas, o sutinkamas Nemuno pakraščiuose. Tipo būdingas Ą. Vidgiris prie Alytaus miško.
Ąžuolinis Utenos aps. Vajasiškio vl. ež., apie 9 ha ploto, 2 km į š. vak. nuo Vajasiškio bažnytkaimio.
Ąžuolo Būdos girininkija buvo įsteigta 1918 ir priklausė Kazlų Rūdos miškų urėdijai. Ji buvo sudaryta iš Ąžuolų Būdos 941 ha, Gudelių 271 ha, Mikalavo 795 ha miškų ir Šilakojo giraitės 187 ha, — iš viso 2204 ha ploto. Mišku apaugusios žemės buvo 2120 ha, o naudojamos lauko ūkiui 84ha. Vyraujančios medžių veislės pušis, eglė, vietomis juodalksnis su beržo priemaiša. Nesavaiminio 80-90 metų amžiaus maumedžio su jaunu pomiškiu esama a. 200 egz. Mikalavo miške. Girininkijos miškai yra Pilvės upės baseine. Per Gudelių ir Ąžuolų Būdos mišką bėga vasarą išdžiūstąs Beržtupis, įtekąs į Pilvę. Kokė, Alksnė, Ožkinis įteka į Vabalkšnę, o ši į Pilvę. Vandens nuotakumas geras, ir todėl nėra žymesnių pelkių, raistų ir balų. Miškodirvis — smėlys, priesmėlis, baltžemis, vietomis su rūda, su perėjimu į priemolį. Miškai buvo sutvarkyti 1923. Abipusiai Kauno—Marijampolės plento per miškus vietomis buvo likusios vad. Napoleono kelio žymės. Gudelių miško Prancūzkalnyje, sakoma, palaidota daug prancūzų. Ant Pilvės upės, viduryje miško, Senosios Rūdos kaime prieš šimtą su viršum metų buvusios lietuviškos geležies dirbtuvės. Ištirpinę geležinę rūdą, kaldavo geležį, kilnodami didelį kūjį vandens sukamu ratu. Dar liko tvenkinio apkasai ir galima rasti sugargažėjusios rūdos kriaukučių. Iš geležies čia dirbdavo medinių žagrių noragus. Rūdą kasdavo Rūdupyje, Mauličiškės raiste ir palei Čibirkynes. Geležingi šaltiniai teka Alksniškių kaime prie Mikalajavo miško ir Ąžuolų Būdos kaime. 1863 sukilime Šilakojo giraitėje maskoliai išžudė daug sukilėlių, paskum palaidotų Gavaltuvos kaimo kapuose. Atskirų miškų dalių išsilikusieji pavadinimai: Moliena, Verskelis, Kuršamargis, Trakakelis, Trakakalnis, Lukošbalė, Naujienos kalnelis, Laužų kalnelis, Šaudimbalė, Saldžiuškynė, Plavos bala, Kalvos, Jusdalenkė, Karklinbalė, Kamša, Kalva, Čibirkynės, Senovės rūtadaržis, Plastakelis, Meškutė, Apšernė. Gyvūnija: kiškiai, lapės, barsukai, vilkai-bastūnai, stirnos, ūdros, jerubės, tetervinai, žalvarniai, krankliai, dudučiai, slankos, perkūno oželiai, meletos, geniai, driežai, žalčiai, penkių rūšių gyvatės (varinė, kanapinė, margoji, juodoji). Ą. Būdos miške vakarinis kvartalas tarp Senovės ir Šalniškių kaimo 1931 miškotvarkos buvo išskirtas į bandomąjį nuolatinio miško poūkį. Medynas a. 120 ha, 60 metų amžiaus iš vyraujančios eglės su juodalksniu, pušimi ir beržo priemaiša.
Ąžuolo miltligė yra nuo Erisiphaceae šeimos grybo (Microsphaera alphitoides Gr.