tiniu būdu priskirtas prie Juodupės ( Vilkės, Gegės, Nemuno), kurios sudaro deš. intaką; 9,5 km ilgio.
Aistros mènes, laikraštis ėjęs nuo 1931 Kaune. Red. Ed. Streikas.
Aistuva pagal mūsų kalbininkus Jaunių ir Būgą žodis A. reiškęs pakraštinę žemę ir buvusi lietuviškų tautų protėvynė.
Aišbė A. iš B., A. Kriščiukaičio slapyvardis (Aušra 1884 ir vėliau).
Aiškūnas Kretingos aps. Mosėdžio vi. upelis, Bartuvos kair. intakas, 14,2 km ilgio.
Aitiopija ž. Etiopija.
Aitken Robertas Ingersoll (1878—1949) Amerikos skulptorius. W. Mc Kinley ir Dewey paminklai ir JAV auksinis 50 dolerinis pinigas jo projektu nukaltas.
Aiton William (1731—1793) anglų botanikas, įrengęs Kew’e botanikos sodą, kurio beveik 6000 rūšių jis aprašė savo veikale Hortus Kewansis, išsp. 1879.
Aitovo projekcija ž. Projekcija.
Aitra Telšių aps., Tverų ir Rietavo vi. ir Tauragės aps., Kvėdarnos vi. upė, Jūros (Nemuno) kair. intakas, 34 km ilgio. Versmės — Pribitkos k., Tverų vi. Baseino plotas 233 km2. Vid. nuolydis 0,001. Debitas prie žiočių: maks. 40, vid. 1,5, min. 0,3 m3/sek.
Aitvarai 1943 —1945 Stuthoffo koncentracijos stovykloje Balio Sruogos suorganizuotas slaptas menininkų - rašytojų būrelis, kuriam be „didžiojo aitvaro”—Sruogos priklausė dar kaliniai Rimošius, Stonys, Meilus, Puskunigis, Yla, Mačiokas, o netiesiogiai ir kiti lietuviai kaliniai, šiame A. klube tarp kito ko gimė ir B. Sruogos parašytos komedijos Penkialapis dobilėlis, Uošvė ir poetinė drama Pavasario giesmė.
S. Yla žmonės ir žvėrys Dievo miške 1951.
Aitvaras liet. dramos teatras, veikęs 1945—1947 Detmolde, Vak. Vokietijoje. A. suorganizavo J. Blekaitis, J. Gučius ir A. Rūkas. A. meno vadovas buvo H. Kačinskas, režisierius J. Blekaitis, dailininkas V. Andriušis. Suvaidino V. Krėvės Šarūno vaizdus, A. Rūko Bubulį ir Dundulį (35 kartus) ir koncertą liet. knygos 400 m. sukakčiai paminėti.
Aitvaras 1) L. Ivinskio sumanytas 1857 laikraštis, kuris nepasirodė. Rankr. Liet. M. Dr. Vilniuje.
2) J. J. Burbos 1927—1928 red. dvisavaitinis satyros žurnalas.
Aitvaras popierinis, vaikų žaislas; iš popieriaus padirbdinamas lengvo svorio dalykėlis, parišamas ant siūlo ir pavėjui paleidžiamas. Kartais buvo vartojamas ir meteorologijos stebėjimams.
Aitvaras (tarm. aičvaras, oitivaras) Pirmąkart paminėjo Mažvydas 1547 katekizme: „Kaukus, Aitvarus ir žempačius pameskit...” žemaičiai jį vadina ir pūkys-latviško pūkis perdirbinys, estai puuk. Latviai ir estai tuos pavadinimus pasidarė š. vokiečių įtakoje (puk, pūkš, pueck). žmonės A. įsivaizduodavo dažniausiai ,,ugninio pagaikščio” arba kokio gyvulio (kačiuko, paukščio) pavidalu. A. yra visokio didumo ir spalvos: dideli, stori ir šviesūs javus neša, maži - pinigus; varinius -raudoni, auksinius ~ geltoni. A. įsivaizdavimas “ugninio pagaikščio” pavidalu galėjo atsirasti žmonėms netikėtai pamačius krentant meteoritus. A. įsivaizduojamas ir juodo katino (Žemaitijoje) ar kokio paukščio (juodvarnio, juodo gaidelio) pavidalu. Juoda spalva reiškia, kad jis yra nelabas sutvėrimas.
Dažniausiai mūsų ūkininkai A. nusi-pirkdavę Rygoje ar Klaipėdoje: pirklys vokietis už gerą pinigą duodavęs A. pirkėjui kokį menkniekį, uždarytą tabokinėje, šiaip inde ar maiše, ir liepdavęs nepasižiūrėti, kol namo parvažiuos. Pirkėjas radęs niekam vertą daiktą išmesdavo. Atsitikdavę, kad po kelių metų pro tą pačią vietą važiuodamas atrasdavo krūvą javų ar pinigų, vad. A. būta tikro. Nusipirktu ar prijaukintu (padedant jam tam tikroj vietoj maisto) A. atsikratyti nelengva. Įsigytas A. tarnaus iki mirties, o po mirties žmogus turėsiąs jam tarnauti. Tuo ir pasireiškianti A. velniška prigimtis, tai “ledokas”, anot dzūkų. Kartais A. atsikratoma uždavus jam darbą, kurio jis negali atlikti,pvz. prisukti iš smėlio pančių, uždengti stogą aguonos grūdais, kalant į kiekvieną grūdą po tris vinis.
A. esąs klastingas vagis: jis nieko nepagamina, tik nuo vieno imąs ir kitam nešąs. Vieni A. neša grūdus, kiti pinigus, treti pieno produktus. A. visur galįs įeiti, jis galįs skraidyti, jo sulestas vienas grūdas pavirstas pūru, iš saujos miltų be-verdant pasidarąs pilnas puodas košės.
Kiek kitokio pavidalo yra kaukai, apie kuriuos kalbama v. Lietuvos dalyje. Tai maži žmogeliai, paprastai pasirodą po du. Jie ateina naktį ir dirba ūkiškus darbus: arklius nuvalo ir pašeria, pradėtą darbą baigia, rūpinasi, kad namuose būtų tvarka. Tai “naminės dvasios.” Jei atsitinka juos pamatyti, tai jie atrodo suvargę ir nuplyšę. Kartais šeimininkas jų pasigaili ir norėdamas atsidėkoti už gerą tarn:/bą pasiuva ir padeda jiems naujus mažus švarkiukus ar batukus. Kaukai juos atradę pamano, kad jų tarnyba esanti daugiau nebereikalinga, tai esanti jų alga, kurią pasiėmę išeina ir daugiau į tuos namus nebesugrįžta. Taip pat pasakoja vokiečiai apie savo koboldus.
Kaukas gali būti senesnis negu A.: jis mažiau velniškas, buvo žinomas jau ir senprūsiams, kurie jį vadino cawx