vertinamos, yra toli paplitusios už savo tėviškės ribų. Blogai besiaklimatizuojan-čios veislės gali būti naudingos tam tikrose aplinkos sąlygose, tačiau kitose sąlygose netenka savo ūkiškos reikšmės. Primityvios veislės akl'imatizuojasi daug geriau už pagerintas ir kultūrines. Kalnų veislės blogai aklimatizuojasi žemumose, žemumų kalnuose. Veislės, kurios gerai aklimatizuojasi, naujoje gyvenimo vietoje nežymiai pasikeičia. Kiek kitėja daugiausia jų išorinės savybės, bet visos pagrindinės fiziologinės ir ūkiškosios savybės pasireiškia ir naujoje jų gyvenimo vietoje. Gyvuliai, priklausą plogai besiaklima-tizuojančioms veislėms, maujoje gyvenamoje vietoje visiškai netenka būdingų savo veislės savybių. Jei senos ir naujos gyenamos vietos klimato, mitimo, laikymo ir naudojimo sąlygos yra per daug skirtingos, geriausia visiškai atsisakyti nuo šių veislių gyvulių įvežimo, nors jie ir pasižymėtų labiausiai branginamomis ūkiškomis savybėmis, nes gyvuliai yra aplinkos padarinys, ir jų ūkiškos savybės gali teigiamai pasireikšti tiktai tam tikrose aplinkos sąlygose. Nepatartina gyvulius gabenti iš gerų gyvenimo sąlygų į blogas, iš žemumų į kalnus ir atvirkščiai, iš derlingų dirvų į sausas tyrumas. Bet ir gerai besi-aklimatizuo j ančiai veislei priklausąs gyvulys turi individualiai prisitaikyti naujoms gyvenimo sąlygoms.
8. GirSavičius Gyvulių veisimas ž. O. Vadovas III t.; L. Adametz Lehrbuch der Allgemeinen Tierzucht 1926; W. Gelpach Geopsyche 6 leid. 1950.
A. ž u v ų. Visos gėlųjų vandenų žuvys yra kilusios iš jūrinių. Pvz. paprastas upėtakis (Šalmo fario), kilęs iš šlakio (Šalmo trutta), kuris kadaise, atkeliavęs į upes neršti, liko jose ir prisitaikė naujoms mitimo ir dauginimosi sąlygoms, atpratęs nuo kelionių, nebegrįžo į jūrą. Lietuvoje jau istoriniais laikais įveista keletas mūsų klimatui naujų žuvų rūšių: karpis iš Dunojaus upyno, sija iš šiaurės, vaivorykštinis upėtakis iš Amerikos, orfa iš v. Europos.
A. kultūrinių augalų. Atskiri tos pat rūšies ar veislės augalai, be ištisos eilės bendrų savybių, gali skirtis vienas nuo kito tokiomis savybėmis, kurtos vietinėse auginimo sąlygose nepasireiškia, šie augalų skirtumai išryškėja tik pakeitus aplinką, auginant juos kitose klimatinėse sąlygose. Prie šios rūšies augalų savybių priklauso atsparumas šalčiams, drėgmei, sausrai, reakcija į dienos ilgumą. Pvz. Italijos raudonieji dobilai savo kilmės krašte, kur žiema švelni, žiemoja gerai, bet pasėti Lietuvoje — žymia dalimi žūsta pirmąją žiemą. Išlaikę lietuvišką žiemą itališki dobilai gali sudaryti pagrindą naujai aklimatizuotai raudonųjų dobilų veislei. Tas pats princpas gali būti pritaikintas ir kitiems kultūriniams augalams.
Aklinė vinaga žuvis, viad. ir apakėlė, tikriau nėgė upinė.
Aklis tam tikra sparvų (Tabadidae) rūšis, lietinis aklis (Haematopota pluvialis L.), apie 1 cm ilgio, kuris vasarą, ypač prieš lietų, puola naminius gyvulius ir net žmogų ir čiulpia kraują. Kadangi jis lengva užmušti ar sugauti, tai žmonių laikomas aklu; iš čia ir pavadinimas; kartais A. vadinamos ir visos sparvos (Tabanus bovinus).
Aklosios žarnos uždegimas (lot. typlitis) kaip savaimingas susirgimas pasitaiko retai, bet kartu su appendikso uždegimu (appendicitis) dažnai. Appemdiksas ir A. ž. yra gretimi organai ir uždegimas nuo appendikso pereina į akląją žarną. Kasdieniniame gyvenime appendicitis ir aklosios žarnos uždegimas laikomas vienu ir tuo pačiu susirgimu.
Aklųjų globojimas rūpinimasis jų būviu. Seniausia esamųjų prieglaudų akliesiems yra įst. XIII a. Hospice dės Quinz-Vingts Paryžiuje. Pirmąją įstaigą akliesiems mokyti buvo įst. Paryžiuje Hauy (1784). XIX a. pradžioje tokių įstaigų pnadėta steigti ir kituose kraštuose. Aklieji mokomi jose rašto ir amatų. Raštui naudojamasi Braille pasiūlytais taškų ženklais. Jie išspaudžiami storame popieriuje :iantroje popieriaus pusėje jie užčiuopiami pirštais. Lietuvoje pirmasis aklųjų institutas su pradžios mokslo kursu ir amatų mokykla buvo įst. Kaune 1928. Jį išlaikydavo Lietuvos aklųjų globos draugija.
F. Avižonis Aklųjų globojimas 1923.
Aklumas yra visiškas regėjimo praradimas. Paprastai A. vad. ir toks regėjimo sunykimas, kada žmogus nebemato sau tako. A. pareina arba nuo drumstumų, kurie kliudo spinduliams pasiekti pro akies tarpus tinklainę, arba nuo tinklainės ir optinio nervų susirgimų. Lietuvoje 1923 gyventojų surašymo duomenimis aklų vyrų buvo 1389, moterų 1740, iš viso 3129. A. koeficientu vad. skaičius aklų iš 10.000 gyventojų: Lietuvoje buvo 15,4, Suomijoje 11.9, Anglijoje 7,3, Šveicarijoje 7,2 Prancūzijoje 7,1, Vokietijoje 6,1. Po II Pasaulinio karo šis koeficientas visuose to karo paliestuose kraštuose žymiai pakilo.
P. Avižonis Aklumas ir trachoma Lietuvoje 1913.
Aklumas nakties (hemeralopia) arba vištakis, vištatupis, yra sugedimas akių adaptacijos patamsiui. Tokių akių žmogus prietemoje prilygsta aklam. Atsitinka dėl nepakankamo maisto (dėl vitaminų stokos) arba dėl tinklainės susirgimų.
Aklumas, spalvų negalėjimas atskirti ar visų spektro spalvų (achromatop-