Puslapis:LE01.djvu/95

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

iro, kai Mazovijos kunigaikščiai ėmė atvirai siekti atsiskyrimo nuo Lenkijos. Nebūdama išmokslinta, brangino mokslą ir rūpinosi savo vaikų išmokslinimu. Paskutinius savo gyyvenimo metus A. praleido Ravoje, mirė Plocke. Jos sūnūs: Aleksandras, Tridento vyskupas ir kardinolas, Zie-movitas V, Ravos kun-štis, Vladislovas, Plocko kun-štis, Kazimieras, Belzo kun-štis; dukterys Ofka, ištekėjusi už dešino kunš-čio Boleslovo I, Cymbarka ištekėjo už Ernesto Geležinio, Habsburgo, Emilija už Stolpo kun-ščio Boguslavo, Ona už Mykolo Žigimantaičjo, Vytauto D. sūnėno ir Kotryna netekėjo ir gyveno pas brolius Mazovijoje.

Polski si. biogr. I; L. Kolankoiuski Polska Jagiel-lonovv 1936.

Aleksandraitis tuo slapyvardžiu per 1883 sukilimą Lietuvoje savarankiškam žemaičių sukilėlių būriui vadovavo Grosas nuo Žemalės.

Aleksandras 1) I (1876—1903) Serbijos karalius. 1900 vedė našlę Dragą Mašin. Dėl savivališkos politikos 1903 buvo su Draga nužudytas.

2) A. I (1888—1934) Jugosalavijos regentas, 1921 karalius. A. aktyviai dalyvavo I didžiajame kare, 1929 įvedė Jugoslavijoj diktatūrą. Persekiojo kroatus ir ma-kedoniečius. 1934 slaptos kroatų org. nariai A. drauge su prancūzų užsienių reikalų min. Barthou nužudė Marseill’yje.

Aleksandras 1) I popiežius (109—119) m. 119 kankiniu.

2) A. II (Anselm Di Baggio) popiežius (1061—1073) šv. Kovojo su simonija, konkubinatu ir kitomis to laiko dvasininkų ydomis.

3 A. III (Orlando Bandinelli-Rolando) vienas didžiųjų popiežių (1159—1181). Nuo 1153 kardinolas ir popiež. kancleris, Had-rianui IV mirus, buvo išrinktas popiežiumi. Vokietijos imperatoriaus partijai išrinkus tris antipopiežius — Viktorą IV, Paschalį III ir Kalikstą III, A. kovojo su imperatoriumi Fridrichu Rudabarzdžiu ir tą kovą laimėjo. A. 1179 sušaukė visuot. bažn. susirinkimą, kuriame buvo nutarta, kad teisėtai išrinktu popiežiumi bus visada laikomas tas, kuris gaus 2|3 kardinolų kolegijos balsų.

4) A. IV (graf. Reinaldas Segni) popiežius (1254—1261). Dėdė Grigalius IX 1227 pakėlė jį kardinolu ir 1231 Ostijos arkivyskupu. 'Neapolyje išrinktas popiežiumi. Manfredo štaufo iš Romos išvytas, apsigyveno Biterboje, iš kur štaufą iškeikė. 1255, 1256, 1257 bulomis ir atskirais čekams ir lenkams raštais skelbė kryžiaus karus prieš lietuvius, jotvingius ir prūsus, o 1260 bula atidavė kryžiuočiams visas jų užgrobtas prūsų kraštuose žemes.

5) A. V (pirmiau Philargi iš Karduos salos) netikras popiežius (1409—1410). Atsiskyręs su kitais kardinolais nuo Grigaliaus XII 1408, apsigyveno Ankonoje ir Spolete. Pizos susirinkime 1409, atstačius Grigalių XII ir netikrąjį pop. Benediktą XIII, išrinktas A., kuris taip pat laikomas vienu netikrų popiežių.

6) A. VI (Rodrigo Lancol de Borgia 1431—1503) popiežius. Dėdės popiežiaus Kaliksto III ,1456 pakeltas kardinolu, 1457 Romos kurijos vicekancleriu ir Va-lencijos arkivyskupu. 1492 — 1503 popiežius. A. VI pasižymėjo dvasios gabumais, tačiau per daug rūpinosi savo giminių išaukštinimu ir dėl to įsivėlė į politines kovas. Vyresnįjį savo sūnų Joną, Gandijos hercogą, apdovanojo Benevento hercogyste. Dukterį Lukreciją išleido už Pesaro valdovo Sforzos. Jonui žuvus, palikimas teko jaunesniajam Aleksandro sūnui Cezariui, kuris buvo pakeltas kardinolu ir vedęs prancūzų princesę. Bažnyčios reikalais mažai rūpinosi, mėgo meną, gynė bažnyčios laisvę, ragino kovoti su turkais, platino tikėjimą naujai atrastose žemėse. Sutaikė Ispaniją su Portugalija, išleisdamas 1493 tam reikalui pritaikytą bulą.

7) A. VII (Fabio Chigi) popiežius 1655-1667. 1639—1651 buvo nuncijumi Koelne ir rūpinosi sudaryti Vestfalijos taiką. Mėgo meną ir išgražino Rorną. Yra parašęs ir išleidęs poezijos rinkinį Philometi labores iuveniles 1656.

8) A. VIII (Pietro Ottoboni) popiežius 1689—1691, prie Inocento X kardinolas, paskui Brescijos vyskupas. Būdamas popiežium sumažino bažnyčios valstybės skolas, įgijo turtingą karalienės Kristinos biblioteką su daugybe brangių rankraščių ir padėjo savo gimtajam miestui kovoje su turkais. Pasmerkė 4 galikaniškus straipsnius (1690 VIII 4) ir 31 jansenistų posakį.

Ch. Gerin Louis XIV et le Saint Siege 1894.

Aleksandras 1) A. I Povilo I sūnus (1777—1825) Rusijos imperatorius. Nužudžius Povilą I, manoma, su jo žinia, 1801 III 12 ėmė valdyti kraštą. Pamažu atsikratė Povilo žudytojų įtakos. Svarbiausios reformos: Povilo panaikintų bajorų privilegijų ir miestų savivaldybės atgaivinimas, kriminalinės teisės reforma, senato reforma, 8 ministerijų ir valstybės tarybos (1810) įsteigimas. 1803 II 20 išleido laisvųjų valstiečių įstatymą, 180.1 susitaikė su Anglija, Prancūzija ir Ispanija; 1805 dalyvavo Anglijos, Švedijos ir Austrijos koalicijoj prieš Prancūziją. 1808 kartu su Prūsija kovojo su Napoleonu, 1807 susitaikė Tilžėj su Napoleonu, atgynęs kiek Prūsiją. 1809 atėmė iš Švedijos Suomiją iki Torneo. Dėl Moldavijos ir Valakijos

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius ir redaktorius – 105% (+5503-261=5242 wiki spaudos ženklai).