A. pagalbą pažadėjo Auksinės Ordos chanas šig-Achmatas, kuris pamatė progą atkeršyti savo aršiausiems priešams — Maskvai ir ypač Mengli-Girėjui. Dideliu vargu Auksinės Ordos totoriai pasiekė Dnieprą. šig-Achmatas buvo pasiryžęs pulti Maskvą, kai tik A. pradės karo veiksmus ir aprūpins jo skurstančią kariuomenę. A. nieko nedarė. šig-Achmatas pradėjo derybas su Maskva. Kol ėjo derybos su A. ir Jonu III, Šig-Achmato totoriai, bado muvarginti, pakėlė maištą. Sukilėliai pasidavė Mengli-Girėjui, kuris 1502 Šig-Achmato kariuomenės likučius sunaikino. Pats šig-Achmatas vos spėjo pasislėpti Kijeve, čia neilgai pabuvęs, pabėgo į Belgorodą ir prašė sultono pagalbos prieš A. Jonas pradėjo su juo derybas, siūlydamas padėti įsigyti Astrachanę, jei jis kovos su Lietuva. šig-Achmatas grįžo į Kijevą, kur A. įsakymu buvo areštuotas. A. laikė jį įrankiu prieš Menglį-Girėjų, norėdamas priversti jį nepuldinėti Lietuvos žemių, nes šig-Achmatas galėjęs, Lietuvos padedamas, atgauti valdžią Ordoje ir būti Mengli-Girėjaus priešas.
1501 mirė Lenkijoje Jonas Albertas. A. stengėsi tapti Lenkijos karaliumi, tikėdamasis bent tokiu būdu atremti Maskvą. Jis pažadėjo Lietuvą sujungti glaudžiais ryšiais su Lenkija. Tačiau ši pati norėjo pasiniaudoti Lietuvos jėgomis prieš turkus ir valachus ir spyrė Lietuvą susitaikyti su Maskva.
Lietuvos jėgos pasibaigė. Nebuvo nei žmonių pasiusti i frontą, nei pinigu kareiviams pasisamdyti užsienyje. 1503 Vengrijos karaliaus ir popiežiaus tarpininkavimo dėka pavyko pasirašyti paliaubos iki 1508. Maskva pasilaikė visus savo prijungimus ir nukariavimus.
Siantykiai su Lenkija. Lietuviai, rinkdami A. visiškai nepriklausomai nuo lenkų, norėjo pabrėžti Lietuvos savarankiškumą ir nepriklausomybę, bet nenorėjo ardyti santykių su Lenkija. Kai prasidėjo karaliaus rinkimai Lenkijoje, A. parėmė Jono Alberto kandidatūrą ne tik diplomatiniu keliu prieš kitą pretendentą, Mazovijos kunš-tį, bet buvo pasiryžęs tai padaryti visomis Lietuvos karo ir finansų jėgomis. Prasidėjus pirmajam Lietuvos karui su Maskva, A. ir jo patarėjai paprašė Lenkijos pagalbos. Lenkai į prašvmą atsakė tik po metų, pasiūlydami laikytis susijungimo užrašų. Lietuviai nesutiko. Nuo 1494 rudens prasidėjo totorių puolimai Valuinės ir Podolės. Lenkai patvs pasiūlė lietuviams ne tik bendrai aptarti būdus kovoti su totoriais, bet ir susitarti dėl politinių santykių tuo būdu, kad nebūtu įžeista tautinė ir politinė Lietuvos garbė, šitas pasiūlymas, kilęs iš Kazimiero sūnų pasitarimų Levočiuje, Vengrijoje, kur buvo iškeltas jų brolio žigi-manto aprūpinimo klausimas. Norėta sudaryti jam kunig-tystė Lietuvos teritorijoje. A. buvo pasiūlyta atiduoti broliui Kijevo kun-tystę. Lietuvos ponai, susirinkę į seimą Berštuose, atmetė Lietuvos politinės vienybės skaldymo sumanymą. Derybose dėl savitarpio santykių lenkai siūlė atnaujinti Horodlės unijos aktą, lietuviai siūlė naują projektą, kurį aprobavo 1496 Vilniaus seimas. Lietuvių projektas numatė, kad turi nustoti galios visi lig šio la'ko sudaryti užrašai, kuriais įžeidžiamas arba mažinamas Lietuvos geras vardas ir garbė. Buvo nustatoma, kad nauii karaliaus arba did. kun-čio rinkimai gali įvykti tik tada. jei A. arba Jonas Albertas mirtų nepalikę teisėtų įpėdinių. Tik tuomet galėtų rinkti atitinkamam kraštui valdovą abiejų kraštų ponai, susirinkę drauge, bet tik iš tos pačios dinastiios tarno. Lenkai šitą projektą priimti atsisakė.
Tuo tarpu 1497 lenkai padarė karo žvgį prieš Turkijos uostus Kiliią ir Belgorodą. A. buvo pažadėjęs broliui Lietuvos pagalbą. Lietuvos kariuomenė buvo sukoncentruota ties Braolavu. Podnlėie. bet Lietuvos ponai ineleido A. išeiti iš Lietuvos ribų. Lenku karo žvgis pr>eš turkus virto karu su Moldavijos gaspadoriumi Steponu ir pasibaieė lenkams didžiausiu pralaimėjimu. 1498 turkai, moldavai ir totoriai plėšė Podolę, Galiciją ir išsivedė apie 100. 000 belaisvių. Turkai grėsė ir Vengrijai, kurios soste sėdėjo Lenkijos karaliaus brolis.
1499 V 6 P i o t r k o v D sutartis. Vengrijos karaliaus iniciatvva buvo pasiūlyta Lietuvai sudarvti gvnimosi sąjunga, į kurią įeitų Lenkija ir Vengrija, prieš turkus ir totorius. Lietuviai pareikalavo anksčiau sutvarkvti savo valstybinius santykius su Lenkiia ir uždrausti Lenkijos šlėktai veržtis į Valuinę ir kištis į Lietuvos vyskupu skyrimą. Lenkija nusileido Lietuvai. 1499 V 6 buvo pasirašyta sutartis Piotrkove. Seno Lietuvos ir Len-kiios ryšio šventumui palaikyti lietuviai sutiko sutarties akte paminėti, kad unijų ir federacijų rvšiai tarp šių valstybių yra laikomi neliečiamai. šitas įvadas buvo faktiškai panaikinamas kitų tos sutarties nuostatų. Visos sutartys arba užrašai, anksčiau tarp Lietuvos ir Lenkijos sudaryti, jei jie kuo lietė vienos kurios valstybės garbę, turėjo nustoti galios. Mirus D. L. kun-čiui arba Lenkijos karaliui, naujas valdovas turėjo būti renkamas su a-biejų valstybių prelatų, baronų, ponų ir kilmingųjų žinia ir pritarimu. 1499 sutarties pagrindu buvo padėtas 1496 pro-