nių ataugėlių. Tokios raukšlės pamatėlis yra balsinis raištis ir balsinis raumuo. B. R. aštriajam, laisvajam pakraščiui bevirpant, pasigirsta balsas.
Baisingumas (skardumas; vok. Stimmhaftigkeit, pr. sonorité), fonetikoje akustinė garso ypatybė, kurią garsai gauna jų daryboje dalyvaujant virpančioms balso lūpoms. Visi balsingi (balsioje kalboje) ir balsingiausi iš visų garsų yra balsiai, sudėti vien iš balso elementų, atsirandančių, virpant balso lūpoms, ir tik kiek modifikuotų rezonansinių burnos ar nosies tuštumų. Balsinguosiuose priebalsiuose vienur balso elementų daugiau, nei ūžesių (sklan-dieji 1, m, ,n, r), o kitur vėl nusveria ūžesiai (sprogstamieji b, d, g, pučiamieji z, ž). Priebalsių samplaikoje mūsų kalba nepakenčia greta balsingųjų (išskyrus sklan-džiuosius) ir kimiųjų garsų: paskutinysis priebalsis visada akustiškai asimiliuoja priešpaskutiniuosius. Dėl to tariama tik abdekti, uškarkstyti, kvėgždin-t i, bet k v ė k š t i, nors rašoma apdegti, užkargstyti (: užkergė). Dėl šito dėsnio veikimo, kalbos jausmui paklydus, yra atsiradusios ir dvejybinės lytys: drėgti, drėginti; drėkti, drėkinti; k n i a u b t i s" (kniaubiasi), kniūboti : kniauptis (kniaupiasi), k n i ū p o t i ; skabiu : s k a p i u. Pagaliau ta pati priežastis ir senąjį prielinksnį i ž (dar sveiką Lietuvos rytuose; plg. rusų i z) išvertė iš.
Balsinis (garsinis) plyšys (rima glottidis) gerklų srities plyšys, tarp balsinių (garsinių) raukšlių ir samčio pavidalo kremzlių (cartilago arytaenoidea). Pirmoji plyšio dalis, tarpbalsinių raukšlių, vadinama tarp-membraninė dalis (pars intermembrana-cea), dalis tarp kremzlių vad. tarpkremzli-nė dalis (pars intercartilaginea).
Balsys 1) Leopoldas (g. 1918 I 6 Ukrainoje). Lietuvoje baigęs gimn. ir, 2 metus studijavęs VDU, baigė Berlyne augš-tąją technikos mokyklą laivų statybos inžinieriumi. Ten pat 4 metus dirbo mokslinių tyrimų asistentu. Tremtyje britų zonoje lietuvių atst. Baltų centrinėje taryboje. Išvykęs į Kanadą, yra lietuvių bendruomenės Montrealio apylinkės pirm., jūrų skautų laivo vadas.
2) Vaclovas (1905 Vilkaviškio aps. žvirgždaičių vi. Stoškų k. — 1941 VI 22) Lankeliškių klebonas. 1928 V 25 baigė VDU teol. filos. fak., 1929 X gavo teologijos licenciatą. 1941 VI 22 bolševikų žvėriškai nužudytas Budavonės miške.
3) Vladas (g. 1902 VIII 11 Žemaitijoje). Nuo 1926 Lietuvos Aido, Mūsų Rytojaus bendradarbis. Tremtyje 1947 buvo vienas Minties redaktorių.
Balsių kaita (vok. Ablaut, pr. alternance vocalique) kalbotyroje dėsningas balsių arba dvibalsių kaitymasis tos pačios šaknies žodžių grupėje. Indoeuropiečių kalbos B. K. yra paveldėjusios iš prokalbės ir ja vienos daugiau (graikų, baltų, germanų), kitos mažiau (lotynų, keltų) naudojasi žodžių darybai ir gramatinėms lytims skirti. Balsiai gali kisti ne tik žodžio šaknyje, bet ir priesagoje arba kaitmenyje, dėl to skiriama šaknies ir priesagos B. K. Pvz.: nešu — našus — nėšiai, rusų nesu — ,noša „našta” ir vilkas-— vilke!, lot. lupus : lupę!, plg. graikų p a t e r „tėvas” — pro-patör „protėvis”. žodžio šaknis B. K. teorijoje vad. b a-z e ir būtent lengvąja, jei kaitos balsis trumpas, o sunkiąja, jei jis ilgas. B. K. yra kiekybinė (vok. Abstufung), kada kai-tosi tas pats balsis trumpas ir ilgas arba jis visai išnyksta, pvz., skiriu — skyriau, lot. lėgo „skaitau” — 1 e x i „skaičiau”, senovinis ki. s a n č i o šalia va. esąs, gr. vn. ki. p a t r o s „tėvo”. Kokybine kaita (vok. Abtönung) vad. įvairios spalvos balsių kaitymasis, pvz., metu: matas, lot. d 5 „duodu”— dedi „daviau” — darė „duoti”. Vienos šaknies žodžių būryje kinta tik tam tikri balsiai, kurie sudaro kaitos eilę. Joje paprastai skiriami penki balsio laipsniai, kurių vieno kito atskiram pavyzdžiui gali ir trūkti. Pagrindinis (Po) kaitos bazės laipsnis turi betkurį ilgą ar trumpą balsį, kuris kiekybe nėra susilpnėjęs. Šis laipsnis, pakeisdamas savo balsio kokybę į o arba 5, duoda antrąjį pagrindinį (Po) laipsnį. Pagrindinių laipsnių balsio pailgėjimas vadinama tęstiniu (T), susilpnėjimas - silpnuoju (S), o visiškas išnykimas — nykstamuoju (N) laipsniu. Pagal pirmojo pagrindinio laipsnio turimuosius balsius skiriama trys kaitos eilės: e-, o - ir a- eilė. Jei balsis trumpas, šios eilės vad. lengvosiomis, o jei ilgas —• sunkiosiomis. Visos šešios B. K. eilės sudaro vad. kaitos sistemą. Jos e- eilės pavyzdžių randama ganėtinai visose ide. kalbose; kitoms lengvosioms eilėms jų daugiur jau trūksta. Sunkiųjų eilių kaikurie laipsniai tik spėte spėjami, nes pvz. teoriškai tęstinio laipsnio balsis turėtų būti ilgesnis už pagrindinio laipsnio ilgąjį balsį, nors to skirtumo nėra išlaikiusi nė viena ide. kalba. Pvz.: ž. lentelę I.
Atskirose ide. kalbose senosios kaitos eilės dėl analogijos yra sumišusios ir susidariusios kitos naujos. Pvz. baltų kalbose dėl a-eilės įtakos (statyti — stoti, la. stati t — stät) e-eilėje atsirado nauji kaitos laipsniai: žolė (la. žale) ir sodinti, kurių vietoje kaitos dėsniais lauktume *ž u o 1 ė ir *s u o d i n t i (: žuolis, suodžiai, plg. dar plėšti — pluoštas). Šitokie nauji reiškiniai vadinami antrine kaita. Lietuvių kalboje dabar skiriama iš viso keturios B. K. eilės. Pvz.: ž. lentelę II.