horizontą, remiantis Amsterdamo vand. matavimo stotimis. Sų juo lyginant, kitų valstybių pagrindinis B. J. V. H# priimtas: Danijoje + 24 cm, Švedijoje + 15 cm, Suomijoje + 35 cm. B. J. V. H. Klaipėdoje, pagal 1889—1932 observacijas yra + 4 cm augštesnis, kaip vokiečių NN; jis svyruoja nuo — 4 (1901) ligi + 17 (.1899) cm. Tie skaičiai reiškia vidutinius metinius horizontus. Pabaltijo geodezinės komisijos iniciatyva sujungtos visų valstybių aplink Baltijos jūrą precizinės niveliacijos. Karas ir okupacijos sutrukdė baigti tą darbą.
2) Geologai studijuoja B. J. V. H. pasikeitimus, darydami išvadas apie Pabaltijo kraštų teritorijos kitimus. Senos hipotezės: A. Celsiaus (1743) — Baltijos juros išdžiūvimo, E. Suesso (1888) — nebaigto susily-ginimo B J. V. H. su vandenynu, L. Holm-stromo (1887) —jūros kranto nusistūmimo. Amžinas kitimas stebimas mareografų (automatiškų vand. matavimo stočių) pagalba; mareografai surišti su pastoviais taškais — reperiais, sujungtais precizine niveliacija.
3) Hidrologai seka B. J. V. H. svyravimus vandens matavimo stotyse. Vidutinis B. J. V. H. Klaipėdoje (1889 — 1932) ^ yra + 4* cm augščiau vokiečių 'NN; augščiau-sias horizontas 1,51 m buvo 1849 III 12, žemiausias — 0,90 m buvo 1862 XII 8. Horizonto svyravimus daro: a) jūros potvyniai bei atoslūgiai, tik silpnai jaučiamas vandenyno atspindys, Klaipėdoje siekia vidutiniškai 1,5—3 cm ir kartojasi du kartus per parą; kartais potvynio banga kyla 10— 20 ir net iki 50—60 cm; Šiaurės jūroje tos rūšies svyravimai turi amplitudę 1,6 m, Danijos sąsiauriuose 20 cm, Baltijos jūroje 1-6 cm ; čia jie paprastai nustelbiami didesnių svyravimų dėl vėjo; b) periodiški horizonto kitimai dėl vandens prieauglio iš upių, oro slėgimo skirtumų, nevienodo vandens sūrumo ir temperatūros, iš Šiaurės jūros įvarančio vandenį vėjo veikimo ir t.t.; prie Lietuvos krantų žemiausias horizontas būva pavasarį, augščiausias rudenį; c) neperiodiški horizonto šuoliai daugiausia dėl audrų ir vienodos linkmės vėjo veikimo; galimi svyravimai po 60—80 cm per parą; tokie šuoliai daro metinę amplitudę Klaipėdoje, pvz., vidutiniškai iki 1,40 m, kraštut. iki 2,40 m. Suomijos įlankos rytų gale šuoliai siekia 5 m.; jie ir skandina Petrapilį, kur didžiausi potvyniai siekė 4,14 m (1824 XI 19) ir 3,68 m (1924 IX 23) augščiau nulio.
Dėl B. J. V. H. amžino kitimo, šiaurėje siekiančio 1 cm per metus, Renqvist matavimų pagrindu pasiūlė sąlyginę plokštumą (Referenzfläche), 200 cm žemiau vid. 1916 —1925 horizonto, darant pataisų ųž amžiną eigą.
V. Berg Sur la nécessité d’une détermination précise du niveau moyen de la mer Baltique et sur la méthode de le déterminer 1930; H. Renqvist Wahl einer allgemeinen Referenzfläche für d. Nullpunkte der Pegel 1930; R. Witting Die Lage des Wasserspiegels des Baltischen Meeres 1930; H. Keller Mittelwasser der Ostsee und der Nordsee 1911; G. Maximov Das Präzisionsnivellement an den Küsten des Baltischen Meeres 1933 ; Hidrometrinis Metraštis 1929, 1930, 1933; L. MiSuia-vičius Lietuvos Hidrometrinio biuro vandens matavimo stotys 1933; 8. Kolupaila Kauno niveliacijų reperiai 1925.
Baltijos salos daugiausia yra susispietusios prie p. Skandinavijos ir v, Estijos pakraščių. Jų didžiausios: Bornholm (Danijos), Alandai (Suomijos), Öland ir Gotland (Švedijos), Hiumaa, Saarema, Moon ir Vormsi (Estijos) ir Runo (Latvijos). Siauresne prasme B. S. vadina tik 5 paskutiniąsias salas į šiaurę nuo Rygos įlankos.
Atskirų mėnesių vidutiniai Baltijos jūros horizontai Klaipėdoje