Puslapis:LE02.djvu/134

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

- 3. Visos B. K. pasižymi dideliu senoviškumu, ypačiai fonetikoje. 1. Prokalbės gar-synas, ypačiai gaišiai su ilgumų ir priegaį-džių skirtumais išlaikyti beveik visiškai sveiki. Pvz. lat. mate, liet. motė (< *matė, plg.Mažvydo žadis), prs. mote , si. m a t B , lot. m a t e r , gr. (dorėnų) m a-t e r , sen. vok. muoterjbūti, lat. būt, prs. b ū t o n (=būtų) — si. b y t i , gr. p h y t o n „augalas” , skr. b h ū t i „būtis”. Tik trumpieji prokalbės a ir o suplakti į vieną garsą, pvz. ašis, avis, o lot. axis, bet o v i s. Lietuvių priegaidėtoms lytims varna — vafnas atliepia dar ir serbų-kroatų kalboje priegaidžių skirtumas : v r a n a , v r a n , bet šiaip lietuviškosios lytys senoviškesnės net už praslaviškąsias * v o r n a , * v o r n 11. Šiųdienei panevėžiečių lyčiai ronka prilygsta tik IX a. slavų r ą k a. Prokalbės lyčiai * ROUDHOS „raudonas” daug artimesni liet. raudas , lat. r a u d s , negu serbų rud, č. rudy, gotų r a u p s su vok. rot, airių r ū a d , lotynų rūbus. Arba vėl prolytei * GWĮ-WOS atliepia liet. gyvas (latvių jau dzlvs!), rus. živ , lot. vivus , gotų q i u s , sen. airių b e o , skr. dživas. 2. žodžio gale. išlieka balsiai ir priebalsiai, kurie kitose kalbose išnykę. Pvz. mūsų vilkas tebeturi -as iš ide. galūnės -os, kurios trūksta rusų v o 1 k ir vokiečių Wolf ; s nebeturėta jau slavų prokalbėse vBlku , bet gotų (prieš 1500 metų!) dar sakyta w u 1 f s , lygiai kaip šiandien lietuvių tarmių ir latvių vilks. Galūninio -n XVI a. tebebūta visiškai sveiko lietuvių ir prūsų kalboje, pvz. Bretkūno galininkai šitanžemen, akmenin ir prūsų deiwan , sunun „dievą , sūnų”. Dar ir šiandien žemaičiai vietomis sako t a n , k a n „tą, ką”. 3. Tiktai B. K. nosinis m išlieka prieš d, t, nepavirtęs į n : šimtas , lat. s i m t s , bet lot. centum, vok. h u n-d e r t — visi iš ide. prolytės * K’MToM. 4. Jau prabaltiškojoje gadynėje po priebalsių prieš priešakinius balsius yra iškritęs j: mečiau , lat. m e š u iš * m e t j a u , bet metei , lat. meti be j, nes iš * m e t j e i turėtų sakyti liet. * m e č e i , lat. * m e š i. Rytiečiai lietuviai verpiu ištaria dar v e r p j ū, lat. vėrpju iš * verpjūo (plg. v er p i u o s), bet tik verpi, verpi iš * verpie (plg. verpies). 5. Geriau nei kitų kalbų išlaikyta (j) e-kamienai, pvz. žemė, lat. žeme , prs. s e m m ė, (plg. rytiečių ž e m j ū, dg. km.), o si. z e ml j a < * z e m j a < * z e m j e ; liet. vilkė , o skr. v r k I , sen. vok. w u 1 p a. 6. Veiksmažodžių ds. ir dvs. 3 asm. galūnė pakeista vs. galūne, pvz. liet. veža iš * v e ž e t visiems skaičiams, o rusų vezet:vezut iš slavų * vezetL : vezątL, lot. vehit: vehunt, skr. vahati: vahanti — iš ide. prolyčių * WEG'HETI : * WEG’HONTI. 7. Senųjų: kalbų dar pažįstamos imperfekto, aoristo ir perfekto lytys, pakeistos vienu bendrų baltišku būtuoju laiku, kuris iš kitų laikų išsiskiria kamiengaliais -a , -e arba ir šaknimi, pvz. vedė-me , sėjo-me , likome , juto -m e , lat. v e d e - m , s ė j a -- m ,1 i k a-m šalia esam. laiko: ved a-m e, sėja-me , lieka-me , junta - m e , lat. veda-m,sė ja-m , lieka-m,jū-t a - m. Plg. ir prs. w e d ė , 1 a i p i n n a = liet. vedė , * laipino „liepė”.

4. Kaip skambėjo B. prokalbė, kuria visos baltų tautos bus kalbėjusios apie 1000—500 m. pr. Kr., tegalima tik spėti. Šitą prokalbės rekonstrukciją žymiai palengvina didelis B. K. konservatyvumas, nes kaikuriais atžvilgiais jų per 2500 metų be galo maža pakista. Daug šviesos prokalbėn meta ir baltų skoliniai suomių kalbose (žr.). Iš jų matyti, kad lietuvių š , ž prabaltiški, vadinasi, latvių ir prūsų s , z vėliau atsiradę, kad būta prokalbinių lyčių * š e i n a s , * m a r t j a n „šienas , marčią”. Palyginus senuosius slavų skolinius muitas , muilą s ir rusų my to , mylo su pekla , paskolinta Lietuvos krikšto metu iš lenkų p i e k 1 o , matyti, kad iki XII a. lietuviai bus tebesakę prabaltiškai * ranka, o XIV a. būta jau trumpos galūnės — ranka, nes trumpas slavų o seniau geriau pritiko -as, negu ilgam -a. Latvių kalboje ši galūnė turi būti sutrumpėjusi dar prieš skolinimą, nes jų sakoma muitą , bliuoda (iš rus. bliudo) „bliūdas”.

5. Nevisos B. K. kalbos turi senovę vienodai išlaikiusios. Savo konservatyvumu ryškiausiai išsiskiria prūsų kalba. Jai charakteringos šios ypatybės. 1. Visada išlieka baltiškasis e i, kuris lavių ir lietuvių po kirčiu išverstas ie , pvz. prs. d e i w s, d e i n a n (gi.) , preikalis — liet. Dievas , diena , lat. Dievs , diena, bet deivė (XVI a. ir d e i v a i t i s , d e i v o-tas , deivystė) , preikalas, kurio gretiminė lytis priekalas naujadaras pagal dėsningus prietaras , priešakį s. 2. Nebeskiria ide. a , o, pvz. vienoje tarmėje d a t ir b r a t i , kitoje g 1 o s s i s ir b r o t e , kur lietuvių ir latvių kalbose atliepia d uo t i / d u o t „ g 1 u o s (n) i s ir brolis/bralis (plg. broter ė 1 i s). 3. Visiškai neturi afrikatų: geide , m e-dione, verttemmai „siekiame” :—liet. geidžia , medžionė , verčiam.e . 4. Išlaiko nosinius ir prieš s : s a n s y —• žąsis (tik žemaičių vietomis ž a n s i s), deiwans — dievus (iš * dievuos < * dievuons , plg. geruos-ius). Tebeturi daiktavardžių niekatrąją giminę: asaran „ežeras”, 1 u n k a n „lunkas” , p e d a n „vaga” — rus. ozero , lyko , gr. pėdo n. 6. Morfologijoje: o-kamienių vn. km. galūnė -as , pvz. d e i w a s — skr. d ė v a s-y a „dievo” asmen. įvardžių vn. nd. t e b

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5837-0=5837 wiki spaudos ženklai).