su latviais verčia ž. Pvz. A u t z i s — lat. A u c e , o liet. Aukė , Motywe — liet. Mintauja , Mezoten — lat. M e-ž u o t n e , o liet. būtų * M e d ž i ų o t ė. Ar žiemgalių kalbėta atskira B. k., ar tik latvių kalbos tarme, to šiandien dėl jų kalbos duomenų trūkumo negalima išspręsti.
Sėlių krašto vietų vardai rodo, kad jų, kaip ir kuršių su latviais, k’ , g’ versta c, dz , o dvibalsių vėl, nors nevisur, turėta sveikų. Pvz. N e r t z e (nežinomas ežeras apie Egluonos ištakas) .Čedasai iš sėlių * C’edasai : plg. liet. Kedž-balė ir Kedys,Lensen,Gandennen (nežinomos vietovės netoli Viešintos upės), bet Vesyten — Viešinta. Nors čia tarp sėlių ir kuršių kalbų pastebimas tam tikras panašumas, tačiau dėl to dar nereikia jų jungti kokiais artimesniais giminystės ryšiais, nes sveiki dvibalsiai tik tiek terodo, kad abiejų senovė išlaikyta.
Visoms trims šioms kalboms bendra su prūsais ir latviais s , z iš baltiškųjų š , ž , pvz. kuršių : V e s e t e — Viešetė (Ventos int.) , Grese — Griežė — lat. Grieže (Židikų vi. k. ir dv.) ; žiemgalių : M ų s s a — Mūša — lat. Mūsa , Sagare — Žagarė ; sėlių : Mallaisen — Mala i š i a i (Svėdasų vi. k.) .Zarasai iš * E z e r a s a i : sėl. * ezer(a)s—ežeras.
8. Šios visos penkios B. K. yra išriedėjusios iš rytinės B. prokalbės šakos jau po prūsų atskilimo. Kalbos duomenys padeda dar ir šiek tiek tiksliau apibrėžti rytinių B. skilimą ir parodo, kad nevisi jų skiriamieji pažymiai tėra vienodo senumo. Skoliniai s u o g’ i s ir k ū k’ i iš rusų s u d j a ir kutj a rodo, kad skolinimo metu (X— XI a.) latvių jau nebeturėta senųjų junginių dj , tj , nes šiaip jie šiandien turėtų sakyti * s u o ž i s ir * k ū š i (plg. m e ž s , svešs iš*medjas , * s v e t j a s—m e-džias , svečias). Lietuvių k. šie junginiai, matyt, tebebuvo sveiki dar Vytauto laikais : Thanyagel, Wandeiagel (iš XIV a. galo) — Tendžiogala, Vend-ž i o g a 1 a. Taip pat ir c , dz iš k’ , g’ bei s , z iš š , ž nėra labai seni. Mūsų senosios valstybės raštinės KėsB , R e ž i c a ir Latvijos pasienio lietuvių R u k i a v a , Aukė , še še v ė , kuriems latvių kalboje atliepia Cėsis , R ė z e k n e (Ciskodo lietuvių cieksų tarmėje dar R ė z y t ė) , R u-cava , Auce , Seseve , verčia manyti, kad kuršiai, žiemgaliai ir latviai, kurdamiesi šių dienų Latvijoje (II—VII a. Kr. g.), anuos garsus dar tebetarė vienodai su lietuviais. Tam pritaria ir suomiškos kilmės Vidžemės upėvardis Pededze (iš senesnio * P e d e g’ e : estų j o g i „upė”), kuris rodo, kad g’ išversta dz tik po VII a., kada latvių įsigyventa ir šiaurės Vidžemėje (ž. Baltų tautos). Iš kitos pusės vėl ž e r b i h š (ž. žemiau ...) š , ž virtimo s , z nebeleidžia nukelti po VIII a., nes šiaip latviai turėtų sakyti z e r b i n š. XIII a. kronikose išlikę vietų ir asmenų vardai jau nebeturi senųjų dvibalsių an , en , in , un . Iš germaniško skolinio m ū k s „vienuolis” (: danų, švedų m u n k s , plg. estų m u n k su sveiku nosiniu) reikia spėti, kad vienabal-siais jų išvirsta ne anksčiau kaip XI a. gale, nes pats skolinys latvių ir estų kalbon, greičiausiai, tėra patekęs tik apie 1000 metus, pagyvėjus santykiams su Skandinavija. Plg. dar žem. Kuldinga , Ringą — lat. Kuldiga , RIga . Taigi, latvių kalbai pasidaryti tokiai, kokia ji šiandien yra, prireikė arti 400 metų raidos. Kadangi žiemgaliai ir sėliai istoriniais laikais geografiškai lietuviams net artimesni, ,nei latviai, tai galima manyti, kad ir jų kalbų raida nebus buvusi greitesnė už latvių. Archeologai žiemgalių kultūros sritį pastebi išsiskiriant jau nuo V—VI a„ o tarp sėlių ir latvių (latgalių) kultūros ribos sakosi nerandą (Baluodis). Kuršiai gali būti ir kiek anksčiau nuo kitų rytinių B. atsiskyrę. Taip leidžia manyti kaikurios su prūsais bendros kalbos ypatybės (Blese) ir tai, kad netrukus po Kristaus gimimo ima formuotis atskira jų kultūros sritis, kuri, būdama artima giminaitė tuo laiku dar vienalytei lietuvių-latvių kultūrai, visgi turi daug bendrų bruožų ir su prūsų kultūra.
9. Rytinių B. skilimo svarbiausia priežastimi tenka laikyti jų kėlimąsi į naujas gyvenamąsias vietas, prasidėjusį apie II a. ir pasibaigusį tik po VII a. Dėl šito išsikė-limo nutrūkus glaudiems tarpusavio santykiams, jau savaime atsirado palankios aplinkybės kalbos diferenciacijai, o antra, ėmė veikti ir naujosiose sodybose gautas svetimas substratas. Suomių įtakai priskirtina š , ž išvirtimas s , z ir kirčio atitraukimas, kuris užgriebia ir dalį Lietuvos šiaurės, kaip tik tas vietas, kur seniau gyventa kuršių ir žiemgalių, matyt, čia ėjusių iš vieno su latviais..Lietuviai ir prūsai (išskyrus š , ž) tik dėl to senovę geriau išlaikė, kad jiems svetimųjų įtakų maža teteko.
10. Nėra pasaulyje kalbos, kuri visai neturėtų svetimų skolinių. To priežastis yra socialinė kalbos prigimtis. Bet B. K. nerandame tokių skolinių, kurie būtų paskolinti dar prokalbės metu. Skolintasi jau suskilusių atskirų B. K. Tatai rodo, kad B. gyventa labai sauskyra, ir dėl to išlaikyta tiek kalbos senoviškumo. Yra žodžių, paskolintų iš to paties nežinomo šaltinio ir jau labai seniai paplitusių visoje eilėje ide. kalbų. Toks neindoeuropietiškos kilmės skolinys yra sidabras , sudabras , lat. sidrabs , sudabrs, sudrabs , prs. sirablan (vsk. gi.) su visomis savo di-similiacinėmis ir metafizinėmis lytimis, kurio baltiškosiomis prolytėmis * sirabras, * surabras atliepia si. s u r e b r o ,