s L r e b r o , gotų s i 1 ų b r ir šen. vok. s i-1 a b a r (iš * sirabar).
Germanų skolinių B. K. senų rasta (Būga) vos apie dešimtį (išskyrus 3 skandinaviškus, visi gotiški), pvz. gatvė , lat. gatve „varykla , genesys” , kviečiai , lat. kvieši ,pe'kus , prs. p e k u „galvijai” , kuriems plg. gotų g a t w o (o su laužtiniu stogeliu) , f ai h u (ai = e) , šen. islandų h ų e i t e. Kiek daugiau germaniškų skolinių B. yra gavę per slavus, pvz. asilas , prs. a s i 1 i s (lat. eželis iš vok. E s e 1) iš si. o s B 1 u — gotų asilus, stiklas , lat. s t i k 1 s , prs. stiklo iš si. s t L k 1 o < gotų stikls , šalmas , prs. salmis iš si. šolmu < germ. * x e 1 m a z , tuinas iš si. t y n u. iš germ. * tūnaz (=vok. Zaun). Visa tai rodo, kad germanai B. senovėje tėra turėję labai silpnos įtakos. Tiesioginiai kaimynai su germanais, būtent Pavyslio gotais, bus buvę tik vieni prūsai, nes jų ir negausiuose kalbos paminkluose randame net keturis germaniškus skolinius, kurių nepažįsta kitos B. K. Visi tie skoliniai labai seni. Pvz. prs. k e 1 m i s „skrybėlė” dėl savo e tegali būti paskolintas iš germ. * x e 1 m a z ir greičiausiai dar pr. Kr., nes iš vėlyvesnio gotų * h i 1 m s „pastogė javams” prūsai turi i 1-m i s „daržinė be sienų”. O gudo vardo d rodo, kad šis žodis į B. K. yra patekęs dar prieš pirmąją priebalsių perkaitą (500 —300 pr. Kr.), kada patys gotai savo vardą dar tebetarė * g h u d a z. Vadinasi, B. su germanais susidurta ne vėliau kaip V a. pr. Kr. Tik vokiečiams įsibrovus į B. kraštus (ca. 1200), įplūsta, daugiausiai prūsų ir latvių kalbą, nauja vokiškų skolinių banga. Ir mūsų laikais abiem gyvosioms B. K. tenka sunkiai kovoti su pačiais naujaisiais kultūros skoliniais.
Slavų ekspansija iš senosios jų protėvynės yra prasidėjusi apie V a. Kr. g. Dėl tos priežasties turėjo vėl rastis ir su B. glaudesnių santykių, kurie atsiliepė skoliniais. Tiesa, didžioji slavų (gudų, lenkų) skolinių banga, pvz lietuvių kalbą tėra užplūdusi po XIV a., bet esama jų, nors palyginti nedaug, ir labai senų. Tautovardis lenkas , žem. pundus „pūdas” (XVI a. : pundas „svoris , svaras”) ir Daukšos u n g u r a s , jei jis nėra tiesiog w ę g-rzyn vertinys (węgorz = ungurys!), lietuvių pasiskolinti vėliausiai IX a., nes X a. pradžioje rusai jau nebeturi nosinių ir vietoje senųjų lęchu, * pųdu , * ųgu-r i n u sako Ii ach , pud , ugrin. Dėl to pat nevėliau į rusų kalbą bus patekę ir B. tautų galindų ir jotvingų vardai, išvirtę kronikose goliad’ , j a t v i a g (per. * golędb * jatvęgu). žodžiai katilas, pipiras , šilkas , muilas, tulkas , turgus... iš šen. rusų k o-t b 1 u , pbptru , šJblku , mylo , tulku , turgu... rodo senus prekybos santykius. Rusų kalbos raidos dėsniais jie negali būti paskolinti vėliau kaip XII a., o žiūrint istorinių aplinkybių, paskolinimas greičiau nukeltinas taip pat į IX—X a. O Nemuno int. Merkys ir prūsų upė A1-n a (vok. Alle), išvertę gudišku M e r e č B (per pereiginius laipsnius * Merčb ir * M e r k b , plg. liet. merkiu ir gudų miarecza „durpynas” , kilusį iš proly-tės * merkia) ir lenkišku L a n a , rodo, kad su tais vardais slavų susipažinta dar apie VIII a., nes IX a. įvyksta praslaviškųjų junginių or , oi , er , ei metatezė ir skoliniuose minkštasis k’ jau nebeverčiamas č. Tuo pat laiku lietuvių kalbon turėjo patekti ir Gardino vardas iš prarusiškojo * Gardinu, vėliau išvirtusio G o r o d e n, kuris lietuviškai būtų * Garadenas. — Senumu neatsilieka nė latvių skoliniai, pvz. k a 1 p s „tarnas” , ž e r b i n š „burtas” , k u r t s „kurtas” , P a v i 1 s iš sen. rusų (krievų) c.h lopu , *žeribjb, churtu , Pavblu, dabar tariamų c h o-lop ,žerebij , chort , Pavel . Lat. s u o d s „bausmė” ir g r ė k s „nuodėmė” paskolinti anksčiau už liet. sūdąs , grie-k a s , dar kada patys rusai vietoje s u d , g r e c h tarė * s o d (iš sądu) ir g r e c h. Be to, latviai turi visą eilę senų skolinių , kurių lietuviai visai nepažįsta, pvz. gads „metai” , n a z i s „peilis” , s v ė t s „šventas” , c i 1 v ė k s „žmogus” iš rusų god, n o ž , s v i a t (oj) , sen. rusų * čblove-ku. Vokiečių Ordinas (1200) nutraukė Latvijos santykius su rusais, ir dėl to latvių kalboje trūksta vėlyvesniųjų slavų skolinių iki pat XVI a., kada Latgalijoje ima reikštis lenkų ir iš dalies gudų kalbos įtaka. —• Prūsų kalba slaviškuosius skolinius yra gavusi iš lenkų. Daugumas jų rodo dar pra-lenkiškas lytis , pvz. kumetis „ūkininkas” , s we t an (vėliau : s wit an) „pasaulis”, t i s t i e s „uošvis” paskolinti iš * k u m e t , * sviet , tbst’ (dabar : k m i e č , swiat ,c i e š č) , t. y. pirmuoju ne vėliau kaip X a., o paskutinysis taip pat būtinai prieš XII a.
Iš savo pusės B. slavams maža tėra davę skolinių. Iš jų plačiai pažįstami, pvz. gudų wiencier, lenkų więcierz, rusų v en-t e r’ ir v i a t e r' (šis jotvingo —j a t-v i a g senumo skolinys pažįstamas net Orios ir Novgorodo gub.) iš venteris, rusų ir gudų j a n t a r’ , kovš/koūš iš gintaras , kaušas. Gudų kalboje skolinių daugiau , pvz. eūnia , eūja, k 1 u-nia , arud , atarica , noūda , b o n-d a , w y p s a...iš javinė, jauja, kluonas, aruodas, ataras, nauda, banda , vyps a... Iš skolinių gausumo santykio dar negalima daryti išvados, kad kaimyninių slavų kilčių kultūra būtų buvusi augštesnė už B. kultūrą. Priešingai, ar