(Galindai kai Soudinoi) daugumo tyrinėtojų laikomi prūsais. Taigi, ši B. T. jau Kristaus gimimo laikais gyvena toje pačioje vietoje, kaip ir XIII a. Žymiai vėliau iškyla kuršių vardas. Skandinavų Hervararsaga pasakoja, kad švedų karalius įvaras (m. ca. 675) valdęs Kuršą (Kurland), Estiją ir kt. rytų kraštus. Apie 854 Švedų karalius Ola-vas žygiuoja į kuršių kraštą ir nueina iki Apuolės pilies Skuodo apylinkėje. Iš žygio aprašymo matyti, kad kuršiai jau senokai gyvena Baltijos pajūryje. Apie 870 skandi-navėnų kronikose įrašyta žinia, kad Danijos išeiviai pavergę Žiemgalą (Semigaliam), rodo žiemgalius tuo metu nepertoli nuo jūros gyvenus. Lielupės žiotyse jie a. 1200 turi savo uostą — portus Semigallorum. Visai trūksta istorinių žinių, kurios bent kiek aiškiau nusakytų likusiųjų B. T. gyvenamąsias vietas prieš XIII a. Sobolevskio teorija, pagal kurią XI—XIII a. Smalensko žemėse lyg buvusi „antroji” Lietuva, paskutiniais laikais galutinai sugriauta. Tik tiek tėra tikra, kad apie Protvos upę, į vakarus nuo Maskvos, XI—XII a. dar gyventa nedidelės B. T. atplaišos galindų (Goliad’). Taip pat neįtikimas Būgos spėjimas, kad Pskovą ir Novgorodą XII ir XIII a. užpuldinėjusieji lietuviai būtų gyvenę Latgaloje. Kaip vietų vardai rodo, lietuvių kolonijų čia galėjo būti, bet visai neįmanoma, kad jos būtų pajėgusios mažne ištisus du šimtus metų ruošti tokius didelius karo žygius. Dėl Polocko kunigaikštijos susilpnėjimo lietuviai ir iš Vilniaus žemės galėjo nekliudomi traukti į rusų kraštus.
Būga, tyrinėdamas žemės vardyną, Dniepro aukštupio ir jo intakų Berezinos ir Sožies srityse surado daug baltiškos kilmės vietovardžių, kurie kartojasi ir dabartinėje Lietuvoje ir iš dalies Latvijoje. Vardų lytys, pvz. Lučesa iš La u kės a, Jatra iš Aitra, rodo, kad jų rusų kalbon patekta dar praslaviškojoje gadynėje, būtent apie VI—VII a. Remdamasis tais duomenimis, Būga sukūrė naują B. protėvynės teoriją. Jo nuomone B. protautė ilgus amžius gyvenusi į šiaurę nuo Pripeties: Dniepro, Berezinos, Nemuno ir iNeries augštupiuose. Jau V a. pr. Kr. atskilę prūsai ir nusikraustę į Pavyslį, bet kiti B. dar iki VI a. po Kr. palikę senojoje protėvynėje, iš kur juos išstūmęs tuo metu prasidėjęs slavų sąjūdis. Latvijoje ir šiaurės vak. Lietuvoje B. T. įsikūrusios VI—VIII a. tarpe. Prieš tai čia gyvenusios suomių tautos.
Visų pirma reikia pastebėti, kad vokiečių slavisto M. Vasmerio tyrinėjimai parodė, jog baltiškasis žemės vardynas siekia žymiai toliau už Smalenską, — į Kalugos, Maskvos ir Tverės gub. Dėl to ir ana galindų tautelė laikytina sena B. liekana, o ne prūsų galindų išeiviais. Kalbines išvadas, atrodo, patvirtina archeologija. Suomių archeologo A. M. Tallgreno nuomone, Sma-lensko-Kalugos srities radiniai iš II—IV a. po Kr. labai panašūs su to pat meto Vilniaus krašto radiniais. Vėliau jie skiriasi, ir esą galima manyti, kad rytai nustoją baltiško pobūdžio.
Taip pat ir kitos Būgos teorijos tezės šiandien iš dalies nebepriimtinos. Archeologiniai duomenys žymiai pakeičia B. įsikūrimo eigą Latvijoje. Akmens (iki 2000 pr. Kr.) ir žalvario (iki 500 pr. Kr.) amžiuose Dauguva daro dviejų kultūrų sieną. Pietinė kultūra priskiriama indoeuropiečiams, o šiaurinės priklausymas neaiškus, nes suomių tautos į Pabaltijį tėra atsikrausčiusios vos 500 pr. Kr. Apie 200 po Kr. pietų Vidžemėje ir iš dalies Žiemgaloje pasirodo nauja vad. pilkapių kultūra, apimanti ir Lietuvą, išskyrus Žemaičius ir Užnemunę., Pajūryje, į pietus nuo Liepojos ir Klaipėdos apyl. iki 'Nemuno, klesti kita, anai gimininga,^ kultūra, kuri turi daug bendra ir su prūsais. Tų dviejų kultūrų baltiškumas neabejotinas. Apie V a. vakarų Latvijon ir Lietuvon įplūsta vėl naujos kultūros įtakos, bet smarkiausia yra trečioji banga VII a., kuri užlieja Lielupės žemumą, o Vidžemėje, suomių gyvenamuose plotuose, žymiai pasistumia į šiaurę. Kuržemėje maža kas pasikeičia, Kandavos apyl. tebegyvena suomių kiltys. Šios pastarosios kultūros lop-
Keramikos pavyzdžiai iš Kuršiu Kopų ir M. Lietuvos (II-jo tūkstantmečio pr. Kr. pradžios)
Puodas, dekoruotas simboliniais ženklais, iš I a. po Kristaus