kultūra panašiomis formomis gyveno toliau. Jos įtaka siekė Estiją, Suomiją, rytų Rusiją. Žydėjimo laikotarpį rytuose sustabdė slavų įsibrovimas, prasidėjęs a. VI a. Kr. g. ir per grutę šimtmečių užliejęs rytinių baltų gyvenamąsias sodybas. Vakarinės sritys kultūriškai nebuvo paliestos. I tūks-tantm. Kr. g. gale baltai rytuose buvo nuolatiniame kontakte su slavais, prekybos keliai siekė Bizantijos imperiją ir arabų pasaulį, vakaruose — su vikingų Skandinavija. Prekyba su vikingais naujai spalvino ir turtino baltų kilčių kultūrą. Betgi arčiau jūros gyvenusios baltų kiltys buvo nuolatiniame karo stovyje su danais ir švedais.
Nuo pat savo įsikūrimo pradžios baltai yra gyvenę mediniuose, Tęstiniuose Mega-rono arba lietuviškos klėties plano keturkampiuose namuose. Gyventa pakilumuose, upių bei ežerų iškyšuliuose, kurie pylimais sustiprinti vad. piliakalniais. Tai vandens ar pelkių natūraliai apsaugotos vietos, o iš sausumos pusės pylimais sustiprintos. Geriau ištirtieji piliakalniai dažnai atskleidžia keletą kultūrinių sluogsnių, liudijančių, kad tose vietose ilgai gyventa. Kapinynai randami netoli sodybų. Būdingas baltams paprotys laidotis supiltiniuose šeimos kapuose, vad. pilkapiuose, aptinkamuose žalvario amžiuje ir po Kr. g. rytinėse baltų srityse. Jie buvo pilami iš žemės bei akmenų ir apjuosiami akmeniniais vainikais. Vakarinės baltų kiltys pokristiniais laikais laidodavosi plokštiniuose kapuose. Mirusieji vienais laikotarpiais nebuvo deginami, kitais — buvo. Deginimo paprotys įsigali apie 1000 pr. Kr., — tuo pačiu metu, kaip ir didesnėje vid. ir vak. Europos dalyje. Apie Kr. gimimo tarpą vėl buvo pereita į nede-ginimą, bet a. V—VI a. Kr. g. rytiniai baltai grįžo prie deginimo papročio ir šitaip darė ligi krikščionybės įvedimo laikų. Pasižiūrint į įv. detales, tam tikri laidojimo papročiai buvo būdingi tik tam tikrai kilčiai. Be sodybų, piliakalnių, alkos kalnų radinių, lobių bei atskirai aptinkamų prieš-
Baltų tautų gyvenamosios vietos tarp II-jo tūkstantmečio pr. Kr. ir I-jo tūkstantmečio po Kr.