dešimt mokytojų. B. M. dažniausiai vadovauja iškilusios pedagoginės asmenybės, nes tada tokioms mokykloms lengviau gauti švietimo ministerijų specialiuosius leidimus, jas išleidžiančias iš įprastinės kontrolės. Jos tvarkosi savais statutais, ir joms dažniausiai neprivali bendrinė valstybės programa ir aplinkraščių bei tradicijų nustatytoji tvarka.
Lietuvoje vienintelė B. M. (vieno komplekto) buvo 1923 įst. Kaune, Aleksote, Ig. Malinausko. Ji dirbo vienerius metus (1923 —1924). Tai buvo gyvenimo principu grindžiama veiklos mokykla. Mokytojo santykiai su mokiniais buvo tik bičiuliški, betgi išlaikant mokytojo vyresniškumą; siekta mokinius veikti asmeniniu pavyzdžiu, ne tik žodiniu nurodymu; kiekvienas mokyklinio ar užmokyklinio gyvenimo dėsnis stengtasi mokiniams įsąmo,ninti kolektyvaus diskusinio klasėje nagrinėjimo keliu; prasižengimai buvo taip pat bendruomeniškai apžvelgiami ir kolektyviai jieškoma būdų jiems galutinai išvengti. Ypač kreiptas dėmesys į gerą ir darbingą klasės nuotaiką ir mokyklinio kolektyvo drausmę. Mokomasis darbas buvo grindžiamas ištisumo (arba gyvenimo) principu. Darbas prasidėdavo 8 val. ir trukdavo iki natūralaus iš-sibaigimo tuo būdu, kad pertraukos būdavo natūrali tiesioginės darbo pabaigos išdava. Visa mokomoji medžiaga buvo skirstoma į gyvenimo klausimus, o atskiri mokomieji dalykai buvo prie jų priderinami. Patiems mokiniams sudominti bei jų savarankiškumui ugdyti buvo taisomos tarpusavės diskusijos, daug ekskursijų daroma. Didelis dėmesys buvo gebėjimui mintį raštu reikšti; tam reikalui plačiai naudoti stipresnis asmeninis pergyvenimas, patirtasis įvykis, kitų patrauklus pasakojimas, įdomesnė istorijos ar geografijos ištraukėlė, sapnas, vaizduotė. Minties eigai išlyginti ir rašinėlio stiliui išdailinti buvo leidžiama klasėje per pamoką telktis mažomis grupėmis ir tartis. Rašinėliai buvo taisomi mokytojo, dalyvaujant mokiniui, kad iš jo būtų galima patirti kaikurių neaiškumų priežasčių ir paaiškinti rastuosius rašto netikslumus.
Mokykla užsidarė, mokytojui išvykus kitų pareigų.
Bandomosios pamokos yra ta rūšis pamokų, kur stengiamasi ne tik perduoti mokiniams didaktine tvarka nustatytą medžiagos kiekį, bet drauge stebima bei tiriama ir pats perteikiamojo-pasisavinamojo būdo sėkmingumas. Pačios B. P. savo paskirtimi gali būti parodomosios (pavyzdinės) ir tiriamosios (bandomosios).
1. Parodomosiomis pamokomis paprastai stengiamasi viešai parodyti kitiems patį mokymo būdą, pvz.: pamokos organizaciją,išplanavimą, atskirų dalių nagrinėjimo formą, mokomųjų priemonių naudojimą, klausimų davimo bei surinkimo formą, išvadų darymą bei jų praktinį pritaikymą ir pan. Šiomis pamokomis plačiausiai naudojamasi mokytojus ruošiant. Jiems paprastai rodomos įv. mokslo dalykų tipinges-nės pamokos (tipai). Parodomosioms pamokoms tenka priskirti ir pačių kandidatų vedamąsias praktikos pamokas, kuriomis jie turi įrodyti savo gebėjimą dirbti praktinį mokymo-auklėjimo darbą. Bet parodomosios pamokos gali būti pataikinamos ir patiems mokytojams (mokytojų konferencijose, suvažiavimuose, pasitobulinimo kursuose) taip pat ir tėvams ar visuomenei, ypač kai norima atskleisti kurią sėkmingesnę darbo formą, ar kurį naują darbo metodą. Šiomis pamokomis jau gana plačiai ir sėkmingai naudotasi ir Nepriklausomojoje Lietuvoje.
2. Tiriamųjų pamokų uždavinys yra kuri nors mokymo problema, paprastai atsirandanti iš paties darbo arba iš teorinių samprotavimų. Kartais jomis tiriama, tikrinama ir įsisenėjusi kokia mokymo forma, norint įrodyti jos tikimą ar netikimą. Jomis mėginama patikrinti ir naujieji mokymo būdai bei metodai. Taigi tiriamosios pamokos yra tam tikros rūšies mokymo bandymas (didaktinis eksperimentas), turįs būti atliekamas su moksliniam darbui privalomu sistemingumu ir rimtumu. Savo duotaisiais rezultatais tiriamosios pamokos gali pateikti didaktikos mokslui visiškai naujų laimėjimų, ištobulėjimų. Todėl visiškai racionalu, jei universitetai arba institutai, didelį dėmesį skirią pedagogikos bei didaktikos mokslams, suorganizuoja jų žinioje veikiančias bandomąsias mokyklas, kur profesūra turi gerą progą daryti didaktinius bei pedagoginius tyrimus, o studentams, busimiesiems pedagogams, tokioje mokykloje yra patogu stebėti ir net patiems turėti parodomųjų pamokų. VDU teol.-filos. fak. buvo pribrendusi B. M. mintis, bet sovietinė okupacija sutrukdė ją įvykdyti.
Bandrevičius Liudas (g. 1882 II 25 Šiaulių aps. Joniškio vi. Sliekių dv.). Baigė Mintaujos gimn. Lietuvai nepriklausomybę atgavus, rūpinosi latvių ir lietuvių evangelikų sutartiniu bažnytiniu darbu, norint išsivaduoti iš vokiečių įtakos. O vokiečiai seniau vaidino sprendžiamą vaidmenį, ypač latvių evangelikų bažnytiniame gyvenime. Nuo 1928 buvo Lietuvos evangelikų liuteronų konsistorijos vice-prezidentu, nuo 1933 jos prezidentu.
Bandrowski DJerzy (1883-1944) lenkų apysakininkas. Išsp. Krwawa chmųra ,1920, Czarci 1932, Osaczona, Syn Dniepru.
2) J u 1 i u s z (1885 — žuvo 1944 lenkų sukilime Varšuvoje), pasirašinėjęs Kaden-Bandrowski lenkų rašytojas. Pilsudskio legionų I pas. kare dalyvis. Tai aprašė Wy-