laisvų kasos rezervų didinimą ar mažinimą, kurie tarnauja keleriopam depozitų kaip mokėjimų priemonių išplėtimui. Tačiau krašto notų B. čia minimu keliu nevisados gali efektyviai paveikti komercinių B. laisvuosius kasos rezervus. Notų B. gali mažinti savo notų apyvartą, o komerciniai B., turėdami pakankamai laisvų kasos rezervų — savo kreditines operacijas plėsti ir drauge didinti mokėjimo priemonių skaičių. Čia ir išryškėja naujoviškųjų komercinių B. vaidmuo ne tik krašto kredito aprūpinimo srity, bet ir drauge jų galia atitinkamai veikti pinigo vertę didesniu ar mažesniu depozitų išplėtimu. Tokioje situacijoje notų B. nebėra viešpats mokėjimo priemonių apyvartos ir jų vertės krašte tvarkyti. Ši aplinkybė privedė prie to, kad vis daugiau kraštų ima duoti notų B. galios didinti ar mažinti komercinių B. privalomosios kasos rezervo procentą, t. y. galios atitinkamai paveikti ir čekinių mokėjimo priemonių apyvartą krašte. JAV Federali-nių Rezervų Bankų vadovybė turi teisę reikalauti, kad komerciniai B. laikytų nuo 7—26% visų jų turimų netermininių depozitų centriniame banke kaip neliečiamą kasą. Termininiams depozitams šios normos gali svyruoti nuo 3-6%. Vak. Vokietijos centrinis B. taip pat turi teisę kaitalioti komercinių B. privalomosios kasos rezervų nuostatus.
B. istorija. Senovės piemenų tautos, kaip hebrajai, nors ir turėjo pinigų skolintojų, bet neturėjo bankinės sistemos kiek panašesnės į mūsų laikų. Daugiau mūsų laikų prasme B. verslas atsiranda centralizuotose Rytų valstybėse. Pradžioje B. buvo atsitiktinis patarnavimas, kurį atlikdavo organizuotos ir turtingos tikybinės institucijos. Babilonijos ir Egipto šventyklos buvo kartu ir B.— saugiausia tais laikais vieta brangenybėms saugoti. Daug vėliau, a. VI a. pr. Kr., Babilonijos B., šalia šventyklos ir rūmų, ima viršų privatinė iniciatyva. Iš to laiko žinoma viena institucija, kuri lyginama su XIX a. Rotšildu — tai Igibi iš Sippar B. ir V a. Murassu iš Nippur. Igibi B. rastosios apyskaitos rodo, kad jis skolino, užstatant derlių, priimdavo depozitus, kuriems mokėdavo procentus, tarpininkaudavo klientams perkant. Graikijoje, kaip Babilonijoje bei Egipte, pradžioje šventa-vietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatiniai B. ilgai šitaip pat darė. Graikų sistema senovės Romą paveikė tiek, kad kaikurios Romos šventyklos įsinėrė į finansines operacijas. Iš 210 pr. Kr. randamos privatiniams bankininkams taisyklės, nurodančios Forume vietas, kur bankinės įstaigos galėjo tilpti. Romos imperijai žlugus, įsigalėjęs natūralinis ūkis ankstyvųjų viduramžių periode beveik visiškai panaikino B. verslą. B. plėstis svarbiausią kliūtį darė administracinė decentralizacija ir valdžios autoriteto susilpnėjimas, kuriuos drauge vijo ir komercinis netikrumas. Bažnyčios ir vienuolynai vėl pasilieka saugiausia vieta brangenybėms saugoti. Prekybinių santykių augimas iškelia pinigų mainytojus. Monetų įvairumas ir netikrų monetų gausumas iš tų asmenų, kurie versdavos pinigų mainymu, reikalavo didelio prityrimo. Iš tokių pinigų mainytojų XII—XIII a. Italijoje atsiranda bankininkai, kurie kartu su pinigų mainymu priiminėjo indėlius saugoti, ėmėsi pinigų persiuntimo, kartu išplėšdami ir kredito operacijas — skolindami pinigus kitiems. Pradžioje tų Italijos B. uždavinys buvo priimti klientų indėlius ir juos neliečiant saugoti. Už tokį patarnavimą klientas turėdavo sumokėti tam tikrą atlyginimą. Jei atsiskaitymai vykdavo tarp pačių indėlininkų, tai reikėdavo tik rlurašyti iš vienos sąskaitos į kitą, nevykdant pačių pinigų perdavimo. Tuo būdu atsiranda vad. žiro operacijos ir tokie B. gavo žiro (giro) B. vardą. Ban-krotavus privatiems žiro B., buvo eita prie viešojo pobūdžio žiro B. kūrimo. Tos rūšies B. paminėtini Banco di Rialto 1587 ir Ban-co dėl Giro 1619 Venecijoje. XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse prasideda didesnių B. kūrimas. Prekyboje vis labiau iškyla Olandija, ir Amstardame 1609 įsisteigia Amsterdamo B., kuris turi didelį pasitikėjimą ligi XVIII a. pabaigos. Beveik tuo pačiu metu buvo įkurtas Hamburgo B. (Ham-burger Girobank, 1619). Pirmasis stambus akcinis B., kuris vedė komercinio kredito operacijas dabartine prasme, buvo Anglijos B., Įkurtas 1694 su teise leisti notas. Jo keliu nuėjo daug akcinių B. kitose šalyse, kurie pradžioje savo operacijas grindė, svarbiausiai, notų emisija.
Tolimesnis B. raidos tarpsnis yra atsiradimas akcinių komercinių B., remiančių savo operacijas nebe notų emisija, bet depozitais. Tokio tipo komerciniai B. pasirodė V. Europoje apie XIX a. vidurį. Vėlyvesnį šių B. evoliucijos bruožą darė vis didesnė jų koncentracija, veik visiškai pašalindama tiek atskirų privačiųjų bankininkų veikimą, tiek paglemždama daugumą mažesnių akcinių B. Tuo keliu Vak. Europos valstybėse (ypač Anglijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje) didžiųjų komercinių B. skaičius sumažėjo ligi penkių B. su šimtais jų turimų skyrių visame krašte. Šis etapas buvo baigtas 1918-1940 tarpukariu. Ta evoliucija kėlė vis didesnį vyriausybių susidomėjimą ne tik notų, bet ir komerciniais B., kaip didžiai reikšmingais ūkinės veiklos veiksniais. Tos raidos naujausias vaisius yra visų svarbiausių notų B. suvalstybinimas (Prancūzijos B. ir net stambiausių komercinių B. 1945, Anglijos B. 1946) ir vis didesnės komercinių B. priežiūros pavedimas krašto notų B.