įsileidęs. Weberiui ir Baudouinui de Courtenay tarpininkaujant, jis susižinojo su vokiečių ir lenkų matematikais, o 1895 ir 1897 Krokuvos akademija išspausdino du jo darbus iš augštosios matematikos.
Pamiršęs poeziją ir čia kalbos dalykuose, čia matematikoje paskendęs, B. nesiskyrė iš 1870—90-jų savo vyskupijos viršūnių, kurioms labiausiai rūpėjo atlaikyti katalikiškąsias pozicijas prieš vis didėjantį pravoslaviškos rusų administracijos spaudimą. Prieš lenkmečius augęs katalikiškai lenkiškose tradicijose drauge su senąja kunigų karta, B. ir vėliau nuo jų nenutolo. Bendraudamas su Lietuvos didikais, nė savo mėgiamai tėvų kalbai B. nemato kokio priešingo ponų nusistatymo. Aušros metu ir vėliau pasidaręs jaunosios lietuvių šviesuomenės savarankiškas sąjūdis jį baidė ir net priešu darė.
Paskirtas Seinų vyskupu, B. su didžiausiu uolumu stojo darban: lankė parapijas, rūpinosi bažnyčios tvarka, mokė kunigus ir tikinčiuosius. Tuokart jis išvertė Katekyz-mą isz dekreto Susirinkimo Bažnyczios Tri-dentiszkio. Su kunigais lietuviais jam atsirasdavo nesusipratimų, jei tik jis palaikydavo lenkų pusę. 1900 įsakė visose parapijose evangeliją lenkiškai skaityti. Betgi jis pats pirmas iš Seinų vyskupų 1897 XII 28 Seinų katedroje prabilo lietuviškai. Seiniškio savo veikimo metu jis dar parūpino verstą Szwentą Mokslą Rymo Kataliku Bažnyczios ir dar keletą tikybinių raštų.
Seinuose jis atgijo ir kaip tikybinis poetas, vieną po kitos parūpindamas dvasiškųjų giesmių. Kitoms giesmėms pats ir gaidas rašė. 1898 parašė Graudžius werksmus ir ligi 10 giesmių, kurias 1899 išsp. Tėvynės Sargas. 1899 parašė 7 giesmes, 1900 — 8 lietuviškas giesmes ir 6 lenkiškas, 1901 — 2 ar 3_ lietuviškas. Tas savo giesmes, daugiausia verstas iš lotynų ar lenkų kalbos, per kunigus jis nuorašais platino žmonėse. 1901 I 31 parašęs savo paskutinę giesmę (apie šv. Mykolą), apsilankęs Varšuvoje ir Petrapilyje, kur rūpinosi spaudos grąžinimu, B. 1901 IX 4 griebėsi didžiausio darbo: Biblijos vertimo lietuvių kalba, tikėdamasis per dvejus metus pabaigti, susilaukti spaudos leidimo ir išspausdinti. 1901—1902 per keliolika mėnesių jis suskubo išversti °/io Senojo Įstatymo arba 3/g visos Biblijos, — iš viso 1528 puslapių rankraštį. 1902 XI 26 dar įrašęs sakinį „padarė, jog man niekas nebesiseka”, pajuto priepuolį ir vakare mirė.
B. poetinis palikimas nedidelis: lyrinė poema Anykščių šilelis, ciklas Kelionė Pe-tabųrkan, Giesmininko pasikalbėjimas su Lietuva, keli eilėraščiai kt. temom ir giesmės . Tačiau dėl augštos poetinės tų kūrinių vertės B. įeina į liet. literatūrą kaip vienas stambiausių priešaušrio rašytojų, vienas didžiųjų augštaičių lyrikų. Anykščių šilelis, parašytas silabiniu eiliavimu, vienas pirmų liet. literatūros didesnių kūrinių, savo sugestyvia forma, giliu jausmu, gyva kalba, poetinių priemonių gausumu rodo didelį B. poetinį talentą. Poemos turiny išreikštas miško likimas turi gilų Lietuvos tragedijos simbolį. Meistriškai paralelizmu naudojantis sukurtos ir Kelionės Peta-burkan ciklo dainos, kurios turėjo nepaprasto populiarumo. Ne be pagrindo jų vieną, Nu Lietuva, nu, Dauguva, J. Tumas pavadino to meto lietuviškąja marseljete. B. giesmės, ypač skirtos Marijos garbei, yra vienos gražiausių liet. religinėj poezijoj.
- J. Daubaras Vysk. A. B. 1911; J. Tumas A. B. 1924; Myk. Biržiška Barono gyvenimas ir raštai 1924; (”) Nežinomos A. B. eilės—Liuosoji Valanda 1918 N. 2/5; (”) Dar iš nespausdintų A. B. eilių— Liuosoji Valanda 1918 N. 4/7; (”) Iš pirmųjų A. B. poezijos bandymų — Gairės 1923 N. 2; (”) Iš Barono poezijos 1924; (”) A. B. — Lietuviškoji Enciklopedija II 1934; J.Baudouin de Courtenay Vysk. A. B. laiškai — Lietuvių Tauta 1910; F. (Specht)—A. Baranoivski Litauische Mundarten I 1920; K. Alminauskas Vysk. A. B. laiškai H. Weberiui — Archivum Philologicum I-VIII 1930-1939; Gabija — A. Baranausko atminimui 1907; V. Padolskis Vysk. A. B. ir Šv. Rašto vertimas i lietuvių kalbą 1940.
B. kalbininkas. Nuo 1867 B. pradėjo seminarijoje dėstyti homiletiką, bet, prieš pradėdami ją studijuoti, klierikai dvejus metus klauso B. kalbamokslio. Savo kurso reikalui 1870 B. išvertė A. Sc'hleiche-rio Litauische Grammatik. Kalbos dėstytojo darbas įtraukė B. į gilesnius lietuvių kalbos tyrinėjimus ir padarė iš jo savimoką lituanistą. Tatai jį suvedė į pažines su kalbininkais Schleicheriu, Weberiu, Baudouin de Courtenay, Kuršaičiu, Geiteriu, Karlovičiu-mi, Volteriu. Iš jų lemiamos reikšmės B. kalbinio talento brendimui turėjo tik Weber ir Baudouin de Courtenay, kurie daug metų su juo korespondavo, aprūpindavo jį kalbotyrine literatūra ir entuziastiškai jo visus darbus gyrė. Palikęs pavyskupiu ir nustojęs 1884 dėstyti seminarijoje lietuvių kalbą, pakrypęs matematikon, o dar daugiau lenkystėn, B. pamažu atslūgsta nuo kalbotyros. Visdėlto 1889 naujai savo gramatiką perdirbęs, jos dalį nusiuntė Weberiui, bet jos nespausdino, kaip matyti iš jo laiškų Baudouin de Courtenay, vengdamas nusikalsti lotyniškus rašmenis draudusiai rusų valdžiai. 1897 persikėlęs į Seinus vyskupu, B. kalbotyrą visai meta.
B. lietuvių kalbos tyrinėjimams pirmuoju pavyzdžiu buvo A. Schleicher su savo gramatika. Tik šio trūktiną kirčiavimo sistemą jis greitai pakeičia kuršaitine. Nors rašybos pagrindu taip pat ima Schleicherį, bet jau prieš 1873 susikuria skirtingą savąją. Sukūrė naują kirčio ir balsio kiekybės teoriją, kuria ypač didžiavosi ir tarėsi sugriaunąs Kuršaitį ir Schleicherį. Būtent, pastebėjęs savo tarmėje, be ilgųjų ir trum-