Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/201

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


garbę nukreiptus pamfletus. Lapkričio mėn. pradžioje susirinkus seimui, Boratynskio ir Podliodovskio suagituoti seimo nariai pareikalavo, kad karalius savo žmoną pamestų. Juos palaikė ir arkivyskupas Dzierz-kovskis. Žygimantas Augustas griežtai atsisakė jiems pasiduoti. Seime karalių tepalaikė mažuma su Krokuvos kaštelionu J. Tarnovskiu ir Krokuvos vyskupu Macie-jovskiu. Nepajėgdami suardyti B. moterystės, Bonos šalininkai reikalavo, kad ji bent nebūtų vainikuota. Bet tam griežtai pasipriešino Mikalojus Radvila. Žygimantas Augustas, pamatęs, kad seimui veikiant, jis negalės Barboros vainikuoti, paleido seimą. 1549 II 13 karalius ir B. su nepaprastomis iškilmėmis įvažiavo į Krokuvą. Audra prieš B. pradėjo tilti. Tuo tarpu karalius 1549 V 1 materiališkai B. aprūpino, užrašydamas jai Kauno pilį, Rumšiškes, Merkinę, Alytų, iNemunaitį, Birštoną, Žiežmarius, Stakliškes, Karmėlavą, Vilkiją, Skirsnemunę, Veliuoną. Seimo tuo tarpu nešaukė. Per tą laiką pasirodė ir pirmieji ligos ženklai, vėliau B. nuvariusieji į grabą. Dėl karaliaus ir Radvilos kieto nusistatymo bajoriškoje lenkų visuomenėje ilgainiui prasidėjo persilaužimas. Net arkivyskupas Dzierzkovskis sutiko B. vainikuoti. Lenkų didikai perėjo B. pusėn. Tik viena Bona buvo nepermaldaujama. Nedraugiška liko ir dalis D. Lenkijos šlėktos. Betgi 1550 XII 7 Krokuvoje įvyko vainikavimas. Apeigas atliko arkivyskupas Dzierzkovskis. Bet tuo tarpu B. jautėsi nepagydomai serganti. Apie jos ligą buvo įvairių spėliojimų: vieni sakė ją sirgus vėžiu, o šiaip daug kas įtarė Boną ją nunuodijus. B. mirė Krokuvoje 1551 V 8. Išklausydami prieš mirtį jos reikštą norą pasilaidoti ne Lenkijoje, kur ji tiek daug iškentėjusi, bet Lietuvoje, Žygimantas Augustas jos kūną nulydėjo į Vilnių ir palaidojo katedros koplyčioje, greta pirmosios savo žmonos Elzbietos. B. palaikai 1931 atrasti Vilniaus katedros požemiuose.

M. Balinski Pamiętniki o krolowej Barbarze 1843;
K. Szajnocha Barbara Radzivvillovvna 1876;
Z. Ivinskis Barboros Radvilaitės drama — Naujoji Vaidilutė 1935;
(”) B. R. — XX Amžius 1930 N. 82—85;
V. Pociecha B. R. — Polski Slownik Biograficzny V.

Barbora Zapolya (1495-1515 X 2) D. L. K. Žygimanto II (Lenkijos karaliaus Žygimanto I) žmona, vengrų didiko Zapolyos ir Jadvygos, Ciešino kunigaikščio Pšemislovo III dukters, duktė. Vienas jos brolis, Jonas Zapolya, 1526 buvo išrinktas Vengrijos karaliumi. B. Žygimantui įpiršo jo brolis, Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis, tuo būdu norėdamas sustiprinti savo padėtį Vengrijoje. Vestuvinė sutartis buvo pasirašyta Krokuvoje 1511 XII 2. Tuo tarpu vokiečių imperatorius, norėdamas tas vestuves išardyti, siūlė Žygimantui ranką vienos savo giminaitės, Mantuos kunigaikštytės Gonzagos. Žygimantas tai atmetė, ir santuoka su B. įvyko Krokuvoje 1512 II 8. 1513 III 15 gimė jiems duktė Jadvyga. Nuo 1513 VIII 11 ligi 1514 VII 22 B. su vyru gyveno Vilniuje. 1515 pradžioje grįžo į Krokuvą. 1515 VII 1 pagimdė antrą dukterį, Oną, bet po gimdymo nepasitaisė ir 1515 X 2 mirė, nė pilnų 20 metų nesulaukusi. Palaidota Va-velio katedroje, buv. karališkoje koplyčioje, kurios vietoje po kelerių metų Žygimantas pastatydino vad. Žygimanto koplyčią.

A. Przezdziecki Jagiellonki polskie w XVI w. I 1868;
W. Pociecha Polski Slownik Biograficzny V.

Barbora Umiastauskaitė, vad. B. Žagaris-tė, žiemvakarių Lietuvos žmonių nuo XVII a. laikoma šventąja. B. buvo iš gausios bajorų Umiastauskų giminės, kurios šeimos nariai Lietuvoje nuo XVI a. galo ėjo įv. valstybines pareigas. Žagarėje buvo U. dvaras. Ten XVII a. pirmoje pusėje gyveno B. Apie jos šventą gyvenimą plačiai Romon 1755 pranešė Žemaičių vysk. Antanas Tiškevičius. Per švedų įsiveržimą 1655 Žagarės bžn. buvusi uždegta. Bet iš pelenų buvęs ištrauktas B. nepaliestas kūnas. Vysk. A. Tiškevičius rašė, kad jos kūnas pajuodęs, bet nesugedęs: „Rankos ir kojos tarytum gyvos: jas galima lankstyti”. Apie B. XVII a. ėmė sklisti garsas. Vysk. A. Tiškevičius teigė, kad labai daug reikėtų rašyti, norint suminėti tik išgijimus žmonių, kurie prie B. meldėsi. Pavyzdžiams jis pasitenkinąs, aprašydamas tik 7 naujesnius stebuklus. 1886 Joniškio rusų žandarai įsakė jos kaulus visiškai užmūryti, ir Šiaulių dek. kun. Gasparo Tomkevičiaus buvę tai padaryta. Bet jos kultas iš senovės vis dar plačiai sklido, o žmonės, lankydami jos grabą Žagarėje, darydavo apžadus. Pirmosios bolševikų okupacijos metu 1940 IX B. grabas buvo išniekintas.

Z. Ivinskis Žagarės B. — Draugas 1950 IV 8;
K. Niesecki Herbarz Polski IX 199;
J. Totoraitis Vyskupo reveliacijos — Tiesos Kelias N. 6 1938.

Barbora diliuvio riedulinis akmuo, didumo tuoj po anykštinio Pantuko (trm. Puntukas) akmens, 4 km į pietryčius nuo Troškūnų mstl., Barboriškio vk. dideliame miške, Panevėžio aps.

Barboros akmuo

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:


Autorius
  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5156-0=5156 wiki spaudos ženklai).