kelių į Dievą, tiek pat atsiduodama ceremoniniam, betarpiškai į jausmus veikiančiam pamaldumui: relikvijų kultas, religiniai vaidinimai, kalėdiniai prakartėliai, velykinės iškilmės, procesijos. Todėl, kad ir turėjo savo įtaką ir protestantiškuose kraštuose, barokinis laikmetis visų pirma buvo priešreformacinis sąjūdis. Mistika šiuo metu labiau reiškė protestinį sąjfidį prieš laiko dvasią (šitaip tenka vertinti ir prancūzuose kilusį jansenizmą, o vokiečiuose pietizmą).
Filosofijoje barokinė dvasia prasiveržė tam tikru nusikreipimu į moralinius bei teisinius klausimus, liudydama pastangą žmogaus valia bei protu betkokiai nedarnai pasaulyje nugalėti. Būdingiausiu barokinės dvasios atstovu filosofijoje yra Leibniz, skelbdamas pasaulyje veikiančių jėgų darną ir jungdamas filosofiją, matematiką ir fiziką intymion vienybėm
Visuomeniškai barokinei kultūrai atstovauja nebe miestiečiai, kaip renesanse, bet kunigaikštiniai dvarai bei augštoji dvasininkija. Ypatingas valstybės reikšmės pabrėžimas stumia į absoliutizmą, kur valdovo autoritetas grindžiamas Dievo malone ir kur todėl valdovas telaikomas atsakingas prieš patį Dievą. Visuomeninius santykius. B. laiku žymi nepaprastas ceremoningumas, iš dvarų perkeltas ir į visą gyvenimą.
- W. Flemming Dt. Kultur im Zeitalter dės B.. 1937; Q..Schnurex Kath. Kirche u. Kultur in der'B.-Zeit 1937; C. J. Friedrich The Age of the Baroque 1952.
B. mene yra tasai stilius, kuris pakeitė renesansą ir viešpatavo ligi klasicizmo. Anksčiau neteisingai B. stilius buvo laikomas tik renesanso stiliaus išsigimimu. Iš tiesų jis yra saviškas stilius, atsiradęs kaip protestas prieš renesansines meno dogmas. B. tėvu laikomas Michel Angelo, pirmas paneigęs renesanso formas ir ėmęsis laisvai kurti. Į fasadų apdorojimą jis įliejo naujų elementų, pvz. fasado dalies išsikišimą, vad. rizalitą, gražiai sugrupuotų kolonų ar piliastrų eiles, nupuoštas labai puošnia atbraila (karnyzu), kuri irgi turi daug kampų. To renesanse nebuvo. Atsiranda renesansui ir visai svetimų formų, pvz., suktinės kolonos (šv. Petro altorius Romoj). B. meno esmė glūdi perėjime iš renesanso statikos į dinamiką, iš tiesiosios linijos į kreivąją, iš lygiosios plokštumos į gaubtąją, iš kuklumo į puošnumą ir tapybingumą. Šiems tikslams pasiekti menininkai architektūroje naudojosi vienomis priemonėmis, o skulptūroje ir tapyboje visai kitokiomis. B. visų pirma pasirodė Italijoje XVI a. antrojoje pusėje architektūroje. Seniausioji šios rūšies bažnyčia buvo 1568—1584 Romoje Vignolos statyta jėzuitų bažnyčia II Gesū. B. architektūroje galutinai pasireiškė XVII a. pirmojoje pusėje Berninio ir Borrominio darbais. Iš architektūros B. persimetė į skulptūrą, besireikšdamas skulptūrinių formų suminkštinimu, realizmu ir tapybinėmis pastangomis. Žymiausieji šios barokinės skulptūros atstovai buvo L. Bemini ir A. Schlūter.
Tapyboje B. laikotarpis pažymėtas realizmu ir šviesos-šešėlių problemos sprendimu (Rembrandt). Peizažas nustojo būti vien žanrinės tapybos fonu ir virto savarankiška meno šaka.
Iš Italijos barokinis menas gana greitai persimetė beveik į visus kitus Europos kraštus. Prancūzijoje jis buvo žinomas Liudviko XIV stiliaus vardu. Jo kūrėju čia laikomas Jean Berain, architektūroje įpi-lietinęs B. būdingą simetrinį plokščią, vad. rėmini, ornamentą, kuriuo buvo puošiamos valdovų rezidencijų-rūmų patalpų sienos vad. apšviestojo absoliutizmo laikais. Aplink tas rezidencijas buvo rengiami ir viešieji parkai, kurių didžiausias yra Le Notre įrengtas Versailles parkas. Tokių parkų tiesiųjų alėjų susikirtimuose buvo statomi įvairūs dekoraciniai pastatai, pvz. paviljonai, griuvėsių imitacijos, fontanai, grotos. Ispanijoje B. buvo vadinamas jėzuitų stiliumi, nes jį tenai skleidė daugiausia jėzuitai.
Lietuvoje B. menas klestėjo XVII a. Jo formas Lietuvon atnešė italų menininkai. B. meno metu jie beveik monopolizavo visas meno sritis. Visų pirma ir čia B. pasireiškė architektūroje, o tik vėliau apėmė skulptūrą ir tapybą. Pirmieji B. pradėjo
L. Bemini Sv. Teresė