Puslapis:LE02.djvu/218

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

ruoju priversti konfederatus išsiskirstyti. Misija nepavyko. Ir rusų atstovo Repnino spiriamas, sutiko konfederatus ginklu malšinti. Ksavero Branickio vadovaujama lenkų kariuomenė, su rusų pulkais veikdama prieš konfederatus, 1768 VI numalšino konfederatus visoje Ukrainoje. Daugumas išsisaugojusių konfederatų perėjo Dniestrą ir pasidavė turkų globai Moldavijoje. Čia atsidūrę, konfederatai visą kaltę už nepasisekimą suvertė konfederacijos kūrėjui ir tikram patriotui Juozui Pulaskiui. Tai nauju vadu išsirinko Jokimą Potockį, o Pulas-kį atidavė kaip kalinį Chotno pašai. Turkų kalėjime 1769 pradžioje jis ir pasimirė.

Tuo tarpu Ukrainoje prasidėjo vad. hai-damakų ir valstiečių sukilimas prieš dvarininkus, nebuvusius reikamai tolerantingus disidentams (Humanės skerdynės). Prieš konfederatus kovojusi kariuomenė buvo nukreipta prieš valstiečius — jiems numalšinti. Tat leido konfederacijos sąjūdžiui vėl atsigauti. Bet jis tevyko vietinių sukilimų tvarka, be bendro plano ir be bendros vadovybės. Šį kartą sukilo v. Lenkijos dalis ir Lietuva. Rusai patys malšino, daugybę belaisvių siuntė į Rusiją. Konfederatų vardu vietomis veikė ir įvairūs avantiūristai, organizuodami ginkluotus būrius ir piešdami ramius gyventojus, kaip ir maskoliai.

Lietuvoje pirmasis pradėjo veikti buvęs Radomo konfederacijos maršalka Karolis Radvila. Jis 1768 pavasarį tarėsi su Kazimieru Pulaskiu (Juozo Pulaskio sūnumi) sukilimo organizacijos reikalu. Liepos mėn. jis vyko į Prūsiją Fridriko II paramos jieš-koti, o grįžęs žadėjo pradėti sukilimą. Tuo pat metu nepriklausomai pradėjo veikti Kauno pataurininkis Simanas Kosakovskis, kurį nuo to žygio buvo norėjęs atkalbėti jo brolis Vilniaus kanaun. (vėliau vysk.) Juozas Kosakovskis, o paskiau ir padėjo. (Kaip rusų valdžiai atidavę vad. targovičė-nai jiedu 1794 buvo sukilėlių pakarti — Simanas Vilniuje, o Juozas Varšuvoje).

Nors rusų įgulos stovėjo Vilniuje ir Kaune, Simanas Kosakovskis pradėjo organizuoti konfederatus Jonavoje ir ties Ukmerge. 1768 VII 26 Koziela ir Chominskis organizavo Ašmenos aps., VIII Kauno paka-maris Domininkas Medekša Kauno aps., Šveikauskas Ukmergės aps., Lopacinskis Upytės aps. Rusai pradėjo sukilėlius vaikyti. Geriau kraštą pažindami, šie sugebėdavo juos iš pasalų pulti. Perėję į Žemaitiją, konfederatai apsirūpino ginklais ir arkliais, bet žiemai išsiskirstė namo. Tik vadai su 40 aktyvesniųjų sukilimo dalyvių pasislėpė Maž. Lietuvoje ir ten išsilaikė ligi 1769 pavasario. Tada Kosakovskis su Medekša grižo ir vėl surinko kariuomenę. Bet ties Višakio Rūda juos užklupo rusai ir sumušė. Tose kautynėse žuvo Medekšos sūnus Teodoras. Jo mirtis buvo apdainuota tuojau lietuviškai parašytos dainos Kas tuose kapuose yra pakavotas. Gal šią dainą bus buvęs parašęs netoliese nuo tos vietos tuomet gyvenęs kun. Rapolas Alekna. Kosakovskis pabėgo į Drezdeną, paskiau į Konstantinopolį.

Kosakovskis 1768 išvyko į Maž. Lietuvą, o konfederatų likučiai susirinko Nesvyžiuje pas Karolį Radvilą, ligi 5.000 savo kariuomenės turėjusį. 1768 X prie Nesvyžiaus prisiartino gen. Izmailov su 700 rusų kariuomenės, ir Radvila be kovos jam pasidavė. Tų pačių metų rudenį kitose Lietuvos vietose konfederatus organizuodavo ir vėliau, 1769 VII 3 savo Dauspūdų dvare pasiskelbęs vyriausiuoju Lietuvos konfederatų maršalu Mykolas Jonas Pacas, ir koks Ben-klevskis. Kai Radvila pasidavė Nesvyžiuje, Pacas pasitraukė į Ukrainą, o Benklevskis paskelbė protestą prieš Radvilos elgesį. Tuo tarpu Radvila gyveno rusų priežiūroje Bia-loje. Toliau tebesipriešino vien Ciec'hanovs-kis su Kirkoru.

Svarbiausias konfederacijos sąjūdžio ir operacijų plotas buvo Lenkija. 1768—1769 žiemą Lenkijos sukilėliams vadovavo Ignas Malčevskis. Vienus konfederatų būrius išsklaidžius, tuojau atsirasdavo nauji. Visą laiką sąjūdžiui vadovauja iš Lietuvos kilę vadai. Pradžioje konfederatų eilėse dalyvavo veik vieni bajorai, patraukdami priverstinai rekrūtais imamus ir savo kitus baudžiauninkus valstiečius, kurie šiaipjau nuošaliai nuo sukilimo laikėsi. Tiktai Šiaulių (Žagarės-Joniškio) ekonomijos valstiečiai, pakurstyti mokytojo Simano Aleksandravičiaus, 1769 VII-X buvo sukilę, suėmę ekonomijos administratorius ir paskyrę savo vietinę valdžią. iNesusilaukę pagalbos iš konfederatų, rusų kariuomenės ir ekonomijos milicijos buvo žiauriai numalšinti.

Nuo 1768 B. K. sūkurin įsitraukia ir lenkų didikai, ir pati veikla išeina iš Lietuvos ir Lenkijos ribų. Vysk. Krasinskis jieško paramos užsienyje, šiuo atžvilgiu jį rėmė Prancūzijos karaliaus Liudviko XV ministeris Choiseul, kurstęs turkus paskelbti rusams karą. Kad ir neremdami jų pagalbos jieškančiųjų konfederatų vadų, — visdėlto, protestuodami prieš rusų šeimyninkavimą Lenkijoje ir reikalaudami, kad Stanislovas Augustas būtų nuo sosto nušalintas, 1768 IX 22 turkai paskelbė Rusijai karą. Karui prasidėjus, austrai leido konfederatams savo pasienyje ginkluotis, Saksonija juos parėmė pinigais, o Krymo totorių chanas Krim Girėjus sudarė su konfederatais sąjungą. Priversta savo kariuomenę iš Lenkijos atitraukti ir permesti į turkų frontą, Kotryna II ir savo politiką kiek tiek sušvelnino, iš Varšuvos atšaukdama sa-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5546-0=5546 wiki spaudos ženklai).