Puslapis:LE02.djvu/219

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

vo atstovą Repniną ir jį pakeisdama Vol-konskiu, labiausiai besistengusiu rusams palankia kryptimi išnaudoti vietinių partijų antagonizmą. O tuo pačiu metu karalius ir Čartoriskiai kiek nutolsta nuo rusų, bando savarankiškai valdyti ir j ieško kelių susiprasti su konfederatais. Tarpininkavusieji Mykolas ir Augustas Čartoriskiai, Liubomirskis, Zamorskis, prancūzų remiami, stengėsi sudaryti bendrą su konfederatais frontą prieš Rusiją. Tačiau šias pastangas sugriovė konfederatams artima, įtakinga vad. saksų partija, vadovauta pri-mo Podoskio, Vesselio, J. Mnišeko. Turėdami galvoje ne tiek valstybės gerovę, kiek įv. asmeninius sumetimus, jie stengėsi Poniatovskį nuvainikuodinti ir jį Saksonijos kunigaikščiu pakeisti.

Tuo tarpu turkams karas nesisekė. 1769 pavasarį turkų kariuomenė, kurios eilėse kariavo ir trys Juozo Pulaskio sūnūs, buvo rusų sumušta ties Žvanecu, Chotinų ir Šv. Trejybės apkasais. Vasarą mirus dar ir chanui Krim Girėjui, kenfederatai jau nebegalėjo tikėtis nei turkų, nei totorių pagalbos.

1769 vasarą ir rudenį sukilimas apima žymią vak. Lenkijos dalį. Prasimušę nuo Dniestro į v. Ukrainą ir Lenkiją, Pulaskiai nesėkmingai bando suorganizuoti palaidai veikusius bajorų konfederatų būrius. Betgi savo veikla vistiek jie pataisė sukilėlių nuotaiką. 1769 vasarą Pulaskiai su keliais šimtais žmonių per Lietuvos Brastą įsiveržė į Lietuvą ir Volkovisko bei Slanimo aps. kvietė žmones dėtis į konfederaciją. Bet nepasitikėdami Pulaskiais, sukilėlių nepalaikė nei Radvila, nei Pacas, nei Sapiegos. Prasidėjo nesutikimai tarp lenkų ir lietuvių konfederatų vadų. Lietuviai laikėsi savarankiškai. 1769 VI 6 atgaivinus Lietuvos konfederaciją su vadu Pranu Pulaskiu, Biežinskis pasiskelbė vyriausiuoju maršalka, ir savo pusėn patraukė Lietuvos didikus. Iš K. Radvilos gavęs 600 žmonių, pradėjo savarankiškai veikti. Pulaskius parėmė vien senis hetmonas Branickis iš Balstogės ir smulkūs bajorai. Tuo tarpu rusai Lietuvon sutraukė daugiau kariuomenės ir pradėjo naikinti sukilėlių būrius. Pulaskiams pavyko rusus nugalėti ties Slanimu ir L. Brasta, bet 1769 VII .13 patys buvo rusų sumušti. Pranas Pulaskis žuvo ties Loma-zais, Kaz. Pulaskis, sumuštas ties Vlodava, pasitraukė į Lenkiją. Sumuštas ties Balstoge Biežinskis pabėgo į Prūsus, o su juo ir visa Lietuvos D. Kun-jos konfederacijos vadovybė. Galutinai rusų akyse susikompromitavęs Radvila pabėgo į Tešeną.

Nesisekė konfederatams ir Lenkijoje. 1769 XI konfederatų vadų suvažiavime Bialoje; Silezijos pasienyje, buvo išrinkta vyriausioji sukilimo vadovybė (generalitetas). Rūpėta patvarkyti netvarkingą, visai anarchišką ir nemažiau už rusų kariuomenę kraštą varginantį sąjūdį. Generaliteto vadovybė buvo pavesta dar Turkijoje besilaikantiems M. Krasinskiui ir J. Potockiui. Lietuvos maršalka buvo išrinktas Mykolas Pacas, o Lietuvos karo jėgų vyriausiuoju vadu Sapiega. Generalitetas nusiuntė savo pasiuntinius į Prancūziją, Austriją, Konstantinopolį ir į Berlyną. Naują vadovybę pripažino viso krašto konfederatai. Bet ir toliau jie veikė netvarkingai, o rusai ir toliau juos sklaidė. 1770 pradžioje saugumo sumetimais generalitetas (jame buvo ir Kar, Radvila) išsikėlė į Vengrijos Prešovą (Eperjes). Karalius jau buvo bemanęs prisidėti prie konfederacijos. Bet vysk. Kra-sinskio įspėjimų neklausydami, 1770 IV 9 Potockis su M. Krasinskiu Varnoje pasirašė karaliaus nuvainikavimo manifestą. Šitaip karalius buvo galutinai pastumtas į rusų pusę: jis buvo priverstas išreikšti Rusijai palankumą ir klusnumą. Prancūzijos mi-nisteris Choiseul, norėdamas visą valstybę sujungti ir parengti kovoje su Rusija, 1770 vasarą atsiuntė į Prešovą pulk. Domou-riez’ą. Bet tas, nepaisydamas jam duotųjų instrukcijų, palaikė generaliteto sumanymą nuvainikuoti Poniatovskį. Tuo būdu jau bebrendęs krašte vieningumas vėl suiro. 1770 VIII 9 generalitetas paskelbė, kad Po-niatoyskis yra nuvainikuotas. Šitaip atšaldė besireiškiančias Europoje simpatijas konfederatams. Bet pats faktas, kad Prancūzija remia sukilimą žmonėmis ir ginklais, teigiamai, paveikė sukilėlių nuotaikas.

Bet jau tuo pačiu laiku ir kitos kaimyninės valstybės ruošėsi prie Lietuvps ir Lenkijos valstybės dalinimo. 1769 rusų laimėjimų kare su turkais rezultatu Austrijos imperatorius Juozas II susiartino su Prūsijos Fridriku II. 1770 vasarą rusų sumuštieji turkai ties Česna, Larga ir Kagulu prašė Austriją ir Prūsiją tarpininkauti, norėdami taikos su Rusija pasiekti. Tuo tarpu Austrijai su Prūsija jau aptariant Lenkijos dalinimo klausimą, Austrija užėmė Spisą ir Novotatarščiznos žemę, o Fridrikas II, prisidengęs reikalu padaryti kordoną prieš maro pavojų, peržengė Prūsų žemės Varmės srities ir D. Lenkijos sienas. 1770 pabaigoje į Petrapilį nusiųstas Fridriko II brolis Henrikas pasiūlė Kotrynai II pasidalinti Lenkiją. Ta, galvodama Rusijai užgriebti visą Lietuvos ir Lenkijos valstybę, tokį pasiūlymą tada atmetė ir 1771 IV 1 Volkonskio vietoje į Varšuvą nusiuntė Salderną, jam įsakydama griebtis visų priemonių B. K. numalšinti, kad nieku gyvu nebūtų vykdomas Lenkijos dalinimas vien tarp Austrijos ir Prūsijos. Sutraukęs didelę rusų kariuomenę ir karaliaus nusiųsto K. Branickio su lenkų kariuomene

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5574-0=5574 wiki spaudos ženklai).