Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/228

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


karvelių. B. yra didelė dalis nuodingų gyvačių tuose kraštuose, kur jos gyvena. Todėl apsisaugojimo priemonių klausimas labai opus. Nuo 1892 šis klausimas įžengė į naują fazę su Calmette’s, C. Phisalix’o, Ber-trand’o, Brazil’o, Arthus’o ir kt. darbais specialiuose inst. Lille, Paryžiuje, Bu-tantane. Serumai, vartojami nuo B. ir kt. Amerikos gyvačių įgėlimo, gaunami iš tais pačiais nuodais imuninių arklių. Serumai, vartojami B. įkandus, vadinami antikrota-liniais. Juos gamina V. Brazil’o įkurtieji specialieji institutai Butantane (Sao Paulo) ir 'Nicteroi (Rio de Janeiro).

T. Ivanauskas Trys mėnesiai Brazilijoje 1932.

Barškutis (Alectorolophus) Scrofularia-ceae šeimos vienametė pievų piktžolė, kažkur gausiai auganti. Lietuvoje dažnos rūšys: .B. didysis (A. major Rchl.) ir B. mažasis (A. minor Wimm, et Grab.). Pusiau parazitiniai augalai, savo šaknimis prisisiurbią prie kitų augalų šaknų ir čiųlpią iš jų sultis. Dėl savo stipriai išplėstų plokščių vaisių jie sudžiūvę barška. Nuo jų barška ir grėbiamas sausas šienas. Trukdydamas geresnėms žolėms augti, pievose B. yra nepageidaujamas.

Barštis (Heracleum) skėtinių (Umbellife-rae) šeimos augalų gentis. Ligi 60 rūšių. Lietuvoje auga B. laukinis (H. sibiricum L.), menkos pašarui vertės pievų žolė, savo dideliais lapais stelbianti vertingas pievų žoles. Lapai ir šaknys vartojami vaistams, iš lapų vaisių ir stiebo kaikur gaminami alkoholiniai gėralai. Lietuvoje B. šaknys dedamos į naminį alų. Iš dekoracinių B. rūšių dažniausiai auginamas kilęs iš Kaukazo H. Mantegazzianum, siekiąs 3% m augščio.

Bart (Barth, Baert) Jean (1650—1702) flamo žvejo sunus Prancūzijoje, pradžioje tarnavęs olandų laivyne. 1672 prasidėjus Olandijos karui su Prancūzija, B. parūpino sau laivą ir, perėjęs prancūzų pusėn, per 5 metus pagavo 52 olandų laivus. 1679 pakeltas leitenantu. 1689 pateko anglų nelaisvėn, bet iš jos paspruko žvejų laiveliu. 1692 pakeltas kapitonu. 1697 paskirtas laivynui vadovauti, ir garsėjo naujais žygiais prieš! Olandiją.

Bart Jokūbas (1856—1909 lužitėnų (vendų) poetas (pasirašydavo Čišinski). Nuo 1883 kunigas. Išsp. Kniha sonettow, Serbske zynki 1897, Krew a kraj 1901, Serbske wobrazki 1908. 1879—1881 redagavo Serbska Lipa.

Barta Prūsų žemės sritis, gyventa prūsiškos bartų kilties. Pirmą kartą B. vardas (terra Pruzie... Barcia) minimas Danijos karaliaus Valdemaro II žemės knygose, rašytose tarp 1249—1269. Dusburg, apie 1326, skiria dvi B.: didžiąją ir mažąją, vad. Pliką B., bet abi laiko viena, vienuoliktąja, Prūsų sritimi (Bartha et Plica Bartha, que nunc major et minor Bartha dicitur in que Barthi vėl Barthenses habitant). Prūsiškajam srities vardui Barta senojoje kuršių žemėje atliepia latvių Bâi-t a ir liet. (išvestinė) Bartuva — upė ir vietovė; tačiau abiejų etimologinė reikšmė neaiški. Ikišiol B. vardas yra išlikęs Rytprūsių miestelio B a r t e n, o Plikos (:plikas) B. — Bleichenbarto kaimo (Heilsbergo aps.) pavadinime. Geografiškai B. yra pati centrinė Prūsų sritis. Jos plotas gana tiksliai susekamas iš 1326 sienų aprašų. Rytuose Ašvinės (vok. Swine) upe ir Ašvinio (vok. Nor-denburger-See) bei Rėsavos (vok. Reh-sauer-See) ežerais ribojasi su ¡Nadruva, o pietuose Rasten-burgo (Voplaukis ir Monlaukis), Sens-burgo (Kirsnos ežeras, ties dabartiniu Kerstinowen) apyl. ir Peisės žemupiu iki Alnos (vok. Allé) su Galinda. Šiaurės vakaruose maždaug Alnos tėkmė skiria Bartą nuo Pagudės, Varmės, Notangos, o jos ir Ašvinės santa-kys nuo Untsatrapio srities. ,Nuo Alnos Bar-tensteino apyl. pietų kryptimi ėjo giria, skyrusi didžiąją B. nuo mažosios pietų vakaruose. B. priklausė prie tankiai gyvenamųjų vakarinių Prūsų sričių. Tai paliudija ir gausūs archeologiniai radiniai. Dusburgo pasakojimu, kovon galėjusi pastatyti per du tūkstančius raitininkų. Gyventojų skaičius Ordino laikų pradžiai apskaičiuojamas ligi 17.000. Prūsams pralaimėjus Žirgūnės mūšį (1233), Ordinas 1238—1240 nukariauja ir B., kartu su Varme ir Notanga. Paima įkaitus ir krašte pasistato tris baudžiamąsias pilis: Bartensteiną, Valinavą (vok. Wiesenburg, prie Gubrės upės) ir Reselį (vok. Rossel), abi paskutiniosios, matyt, išgriautų bartų pilių ar šiaip vietovių vietoje. Senos, prieš-kryžiuotinės, yra ir Girdavos (vok. Gerdau-en) bei Vaištoto (šaltinių: Waistotepila, prie Gubrės upės) pilys, vadinamos bartų bajorų (pociores) vardais. 1242 B. sykiu su kitomis sritimis sukyla prieš vokiečius ir, net Pamedei su Varmės ir Notangos dalimi vėl ordinui (1249) pasidavus, dar išsilaiko

Barškutis

Reselio pilis Bartoje

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:


Autorius
  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4915-0=4915 wiki spaudos ženklai).