Puslapis:LE02.djvu/243

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

1899 ir 1900 gydėsi Vienoje, Mūnchene, 1901 ir 1903 Vienoje ir Karlsbade, 1904 Frances-bade, Nūrnberge, St. Beatenberge, Inter-lakene ir šiaip įvairiose Šveicarijos vietose. Tose kelionėse rūpėjo jam sveikatos (1900 III 10 jam išsiliejo kraujas į smegenis) ir mokslo reikalai, ypač įgyjant daug mokslo ir politinių pažinčių. Varnoje begyvendamas, stojo į bulgarų demokratų partiją, ir nuo 1899 V 9 ligi 1903 jai atstovavo Varnos miesto taryboje. 1900 VIII buvo kviečiamas direktoriumi bulgarų ligoninės Konstantinopolyje, bet dėl nesveikatos atsisakė važiuoti. 1903 XII demokratų partijos atstovas iš Varnos Sofijos demokratų partijos kongrese, jis parašė jai politinės programos dalį, liečiančią sveikatos reikalus, 1905 IV dalyvavo atstovu demokratų partijos kongrese Adrianopolyje ir Konstantinopolyje. Ištarnavęs pensiją, B. 1905 I 19 nusiuntė rusų vidaus reikalų ministeriui Svia-topolk-Mirskiui prašymą, kad jam būtų leista grįžti į Lietuvą ir Rusijos pilietybėn. Atsakymo negaudamas, nutarė grįžti be leidimo. Likvidavo turtą ir 1905 V 30 visai paliko Varną. Per Vokietiją (pakeliui Gro-nau aplankė tik prieš tai mirusio Sauer-veino tėviškę ir surinko ten daug medžiagos jo biografijai) VII 25 atvažiavo į Tilžę. K. Aglinskio padedamas, VII 31 perėjo slaptai Jurbarko muitinę. VIII 1 atvažiavo į Vilnių, 25 metus užsienyje išgyvenęs.

B. viešasis lietuviškas darbas Bulgarijos laikotarpyje. Maskvoje begyvenant B. pavyko užmegzti artimi santykiai su D. Lietuvos ir Rusijos gubernijose išsisklaidžiusiais lietuviais inteligentais veikėjais, o per Lit. litter. Gesell-shaft ir su vokiečiais mokslininkais, lietuvių reikalais besidominčiais. Atsidūręs Bulgarijoje, jis savaime virto lietuviško darbo centru, nes su juo lygiai legatai galėjo susižinoti D. ir M. Lietuvos veikėjai. Kad ir labai atsidėjęs savo profesijos darbui bei veikimui bulgarų tarpe, jis visą laisvąjį laiką skiria lietuviškiems reikalams. Kadangi M. Lietuva jau turėjo kelis lietuviškus laikraščius, kurie, prisigėrę vokietybės dvasios, nesirūpino tautiniu lietuvių budinimu, tai jis stengiasi pakreipti juos lietuviškon pusėn. Bulgarijon atvažiavęs, susisiekia tuo reikalu su F. Kuršaičiu, Keleivio redaktoriumi, ir per jį su Einorių, kuris, Keleiviui sustojus, jo vietoje leido Naująjį Keleivį. B. kalbino Einorį padaryti laikraštį lie-tuviškesnį: nusiuntė jam kun. S. Norkaus eilėraštį Lietuva mano žemė numylėta ir spausdino N. Keleivyje savo straipsnius: 1880 Atsiminkim, Žodelis apie mumis paežius ir musun kalbą, Rubežiai ir skaitlius lietuvių tautos, Kam teks tėvynė musų. 1881 Apie Kryžiokus, Apie įsteigimą Ragainės pilies. Einoriui pabūgus B. straipsnių tendencijos, suėjo arčiau su Šerniumi, ir 1882 jo redaguojamoje Lietuviškoje Ceitungoje spausdino Apie senosios Lietuvos pilis, By-rute, Vai pabuskie, o Lietuva, vertimą iš Lenartovičiaus. Tačiau labiau sujudino jo straipsniai ir polemika su Sauerveinu ir J. Šliūpu dėl Lietuwiszkos Mokslo Draugystės. Dėl šių straipsnių atsirado Birutės draugija, sumaniusi pati leisti lietuvišką laikraštį. Ši mintis iš dalies buvo Aušros įsteigimo priežastis. Be to, jis ragino spaustuvininką Rey-landerį išleisti Donelaičio raštus, kėlė mintį M. Lietuvos lietuviams savarankiškai dalyvauti rinkimuose. Ryšiai su žymesniais M. Lietuvos veikėjais — Kuršaičiu, Einorių, Šerniumi, Jakobiu, Volkeliu, Reylande-riu, Mikšu, Kybelka, M. Jankumi nenutrūko ir vėliau, nors ir nedavė tų vaisių, kokių jis laukė. Atsiradęs ten, kur lietuvių spaudos uždraudimas neveikė, visą energiją paskyrė organizuoti lietuvius D. Lietuvoje. Gautasis Lietuvoje prityrimas ir pirmais metais atnaujintas susirašinėjimas su D. Lietuvos veikėjais ir rašytojais — A. Višteliu, M. Akelaičiu, Miklašiumi, Jasinskiu, Aglinskiu, P. Kriaučiūnu, S. Dagiliu, P. Vileišiu, kun. S. Norkumi, J. Miliauskiu, Pr. Smilgių, M. Davainiu Silvestraičiu, P. Pietariu įtikino B., kad tuo momentu svarbiausias Lietuvai reikalas esąs savo D. Lietuvai skiriamo laikraščio kūrimas. 1881 dėl laikraščio leidimo sąlygų jis teiraujasi Sofijoje spaustuvininko žeinovo, 1882 Belgrade ir Prahoje su Calves knygyno savininku

Dr. J. Basanavičius

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4465-0=4465 wiki spaudos ženklai).