mokslo dr-jos steigimo, kėlė tuo reikalu balsą spaudoje, surašė statuto projektą, bet statutas tebuvo patvirtintas tik 1907 II 15/28. Nuo to laiko ši draugija virto jo svarbiausiu darbu: jai atidavė savo biblioteką, rinko knygas, rankraščius ir archeologinę medžiagą, traukė narius, rengė savo ir kitų paskaitas metiniams draugijos susirinkimams. Jo vedama L. M. D. buvo keliolika metų vieninteliu Lietuvos mokslinio tyrinėjimo centru. B. 1910 kasinėjo Raginėnuose, Plauciškiuose, Pakalniškiuose (Panevėžio aps.), šeimyniškėlių ir Svėdasų „Taurakalnio” kapus. Iškasenas sudėjo L. M. D. muzėjuje Vilniuje
1905 X 10 B. ir kitiems kilo mintis šaukti Vilniuje lietuvių seimą; XI 4 tam tyčia sušaukta komisija priėmė jo tuo reikalu parašyta Atsišaukimą į lietuvių tautą (išsp. Vilniaus Žiniose N. 254). Po kelių dienų ( XI 15) jis parašė memorandumą min. Vittei, kurį savo, D. Malinauskio, J. Ambraziejaus ir M. Davainio Silvestraičio parašais išsp. Vii. Žin. ¡Nr. 267, o Nr. 279 ten pat pranešė apie įsteigimą tautiškos demokratiškos lietuvių partijos. Ir vienas ir kitas žygis sukėlė karštų politinių aistrų, bet Vilniaus seimui šaukti neigiamai nepaveikė: tik B. asmens autoritetingumu ir galėjo po vienu stogu sujungti įvairių partijų ir krypčių žmones. Nors Vilniaus seimas nepriėmė B. pasiūlytosios darbo programos, o B. ir nepritarė jo darbų krypčiai, bet nutarimus priėmė, nes „tautos nutarimus galima kritikuoti, bet negalima nepripažinti, kad ji žino, ko jai mūsų laike reikalauti pridera” (Vii. Žin. 1905 Nr. 285). Kaip vienas iš pirmininkų jis griežtai protestavo prieš seimo nutarimų suklastojimą, nors tiems papildymams, kurie prie nutarimų be seimo sutikimo buvo prikergti ( apie lietuvių persekiojimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose) jis visai pritarė (19.18 Liet. Aide Dėl Didžiojo Seimo ir jo dokumentų).
1906 I 8 jis parengė memorialą apie reikalingumą Suvalkų gub. prijungti prie Lietuvos , ir, vengdamas galimo arešto už Vilniaus seimo šaukimą, išvažiavo į Petrapilį, kur tarėsi su rusų konstitucinės demokratinės partijos atstovais Lietuvos autonomijos paskelbimo reikalais. Grįžęs Vilniun, 1906 1 30 pradėjo rašyti memorialą popiežiui Pijui X apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčioje, kurį pabaigė Kaune ir nepasirašęs išl. 1906 lietuvišku ir kun. A. Bajoryno verstu lotynišku tekstu. Tuo pačiu laiku Mindaugo slapyvardžiu iš A. Smilgos pasakojimų parašė knygelę Lietuvos lenkintojų kompanija. Dalyvavo rinkimuose į pirmąją valstybės dūmą Kaune ir Suvalkų gub. Liepos m. sugrįžęs į Vilnių, buvo vienas Lietuvių sąjungos organizatorių lietuvių kalbos teisėms bažnyčiose apginti, parašė jos statutą ir vėliau uoliai dirbo visuose jos sumanymuose ir žygiuose, polemizavo laikraščiuose, kovojo su Vilniaus vysk. Roppo veikimu. Bet visa tai darė nesireikšdamas viešai, nepasirašydamas ar tik naudodamasis slapyvardžiais, nenorėdamas savo vardo paversti partinės ir tautinės polemikos objektu. Tų metų pabaigoje įsigijo Vilkaviškyje reikalingą rinkimuose dalyvauti cenzą ir drauge su P. Vileišiu ir P. Matulioniu išrūpino leidimą Vilniaus lietuvių dviklasei mokyklai. Rinkimuose į trečiąją valst. dūmą veikliai dalyvavo, išrinktas rinkiku nuo Bartininkų, o rinkimuose į ketvirtąją valst. dūmą, kitų prikalbintas, net įrašė savo kandidatūrą. Tačiau pasijuto jų apviltas, nes jie pravedė į dūmą kitą atstovą. Tai B. skaudžiai užgavo ir net atstūmė nuo kaikurių jo pažiūroms artimesniųjų žmonių.
1911 B. organizatorius ir stambus akcininkas Vilijos bendrovės ūkio mašinoms gaminti, 1913 Lietuvių ūkininkų b-vės steigėjas. Kilus sumanymui statyti Lietuvių mokslo dr-jos ir dailės dr-jos namus, 1913 su Martynu Yču važiavo į Ameriką, kur VII 21—XI 1 surinko 23.709,36 dol., o atskaičius kelionės išlaidas, 22.330,47 dol. Tai buvo pirmoji tokia stambi lietuvių visuomenės rinkliava viešajam reikalui. Namų pastatyti ar pirkti nesuskubus, I pas. karo metu dalis tų pinigų, bankuose sudėti, nustojo savo vertės ir žuvo. Bet išsaugota kita dalis leido sukurti dvasinius tautos namus, parūpinus keleriems pirmiesiems lietuvių mokyklos metams keliasdešimt vadovėlių. Visą karo ir pokario laiką, su mažais protarpiais, B. praleido Vilniuje. Vokiečių okupacijos metais dalyvavo bendrame lietuvių darbe, rinko medžiagą okupacijos istorijai (Iš lietuvių gyvenimo 1915—-1917 po vokiečių jungu Vilniuje 1919), 1917 pirmininkavo lietuvių konferencijai, kuri išrinko jį Lietuvių Tarybos nariu, ir 1918 II 16 jis pasirašė Nepriklausomybės deklaraciją.
1919 I —- IV bolševikams valdant Vilnių, B. stengėsi Lietuvos kultūros reikalams panaudoti naujas gyvenimo sąlygas. Parašė valstybinio archeologijos muzėjaus statutą ir dalyvavo jį steigiant, žymiai padidino mokslo draugijos rinkinius. Lenkams užėmus Vilnių, jis ten liko, saugodamas Liet. mokslo dr-jos turtus ir dalyvaudamas lietuvių kovoje dėl savo teisių. Tuo laiku parašė labai daug publicistinių straipsnių be parašo ar Ibis’u pasirašęs. Mirė Vilniaus lietuvių visuomenei minint Nepriklausomybės paskelbimo 9-rių metų sukaktį. Palaidotas Rasų kapinėse.
Vilniuje gyvendamas, bendradarbiavo Vilniaus Žiniose 1905—1908, Viltyje 1908 — 1913, Lietuvos Žiniose 1910, 1912, 1913, Lit-woje 1910, Lietuvos Aide 1918, Nepriklausomojoje Lietuvoje 1919, Vilnietyje 1921— 1922, Lietuvoje Kaune, Lietuvos Rytuose.