gaiš, trumpu pastaibiu, ilgu snapu ir ilgu kaklu. Gyvena balose, ypač nendrynuose, minta vandeniniais gyviais. B. gentys: Bo-taurus, Tigrisoma, Zebrilus. Ardetta, kurių per 30 rūšių, paplitusių šiltuose kraštuose. Lietuvoje ir kitur Europoje gyvena didysis B., arba ūkas, rėklys, ūpuoklis (Botaurus stellaris), ir mažasis B. (Ixobrychus minu-tus). Pirmasis apie 60—70 cm ilgio, sparnų tarpugalyje apie 108 cm. Spalva gelsva arba palšai ruda, išmarginta durpinėmis, juodomis ir rudomis dėmėmis. Viršugalvis juodas. Gyvena ežeruose ir balose. Žmogaus užtiktas, išsitiesia stačia linija, pakeldamas snapą į viršų, ir tuo būdu pasislepia, tartum koks kelmas ar kokia šaka. Turi savotišką balsą, nuo kurio ir gavo savo vardą: keletą ar keliolika sykių kartoja tuos pačius du skiemenis ir taip balsiai, kad net girdimas už gero kilometro. Lietuvon atskrenda balandžio mėn. pradžioje. Lietuvoje ir kitur Europoje sparčiai nyksta. Mažasis baublys kiek mažesnis už varnėną ir daug ilgesnio kaklo. Lietuvoje gyvena balose ir klampiuose upių ir ežerų pakraščiuose. Minta žuvelėmis ir kitais vandeniniais gyviais.
Baublys nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas, Žemaitijoje ir krikščionybės laikais tebegerbiamas. Į B. vidų, kaip į kokias koplytėles, būdavo statomos šventųjų statulėlės. Išgarsėjo Dionizo Poškos B. Bijo-tuose (Bijotai—Barzdai, Barzdžiai), 8km nuo Skaudvilės, prie Palos upelės. Tai buvo savotiška pavėnė (altana),su 2 langais, durimis ir stogu, kurią Poška pasidirbo iš 1812 Vyšnių kalne nukirsto didžiulio išdegusio ąžuolo. Jame Poška suskaitė 740 matomų rievių (metūgių). Taigi ąžuolo b€i-ta apie 1000 metų amžiaus. Poškos B. galėjo sutilpti 10—15 žmonių: buvo ligi 2,5 m storio. Poška turėjo ir kitą, kiek mažesnį B. Juose Poška įrengė lietuviškų senienų muzėjų, kuriame buvo sudėta apylinkėse rastų archeologinių radinių: senovinių šarvų, kardų, įvairių suakmenėjimų, mamuto iltis, sienose iškabinta Lietuvos įžymybių portretų ir kt. Ant B. Poška pakabino antrašą: Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška.
Kitas antrašas apie patį Baublį-muzėjų: Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, / parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu. / Tikras vardas mano buvo Baublys,— Dievui garbinis buvau. / Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau, / Ties manim Perkūnui degė avys, ožkos,/ O dabar manyj gyvena Dionizas Poška.
Baublį ir jo rinkinius aprašė Kajetonas Zabitis-'Nezabitauskis Dziennik Wilenski 1823, prof. J. Loboika (ten pat), pats Poška (Dziennik Warszawski 1826, iš kur sutrumpinus pakartojo Sylwan IV 1827). Kartais tą „visur išgarsėjusį ąžuolinį muzėjų” užkabindavo Vilniaus satyros laikr. Wia-domošci Brukowe. Poška net buvo parašęs lenkiškai eiliuotą atsikirtimą, betgi kurio neapsiėmė išspausdinti. Tuo B. pašiepimu pasijuto įžeisti ir kiti Poškos bičiuliai, nes B. tarsi simbolizavo žemaičių bajorų lietuviškąjį patriotizmą. Kažkoks P. B. netgi buvo atsiuntęs Poškai eiliuotinį B. apgynimą: Obrona Baublisa. Kadaise garsėjusi B. prisiminė ir A. Mickevičius savo Pone Tade. Lietuvių poezijoje B. aprašė Antanas Savickis savo eilėraštyje prie Dionizo Poškos. Baublyje Poška, artojų užtarėjas, sukūrė ir poemėlę Žemaičių ir Lietuvos Mužiką, anot jo paties žodžių: Užsidegęs pypkę, atsisėdęs lipkėj (liepoje, atseit Baublio muzėjuje), susikeitęs kojas, rašau nedūmo-jęs gražias pasakėles, mįsles ir daineles.
Poškos rinkinys jo testamentu atiteko S. Stanevičiui, o šiam 1848 mirus, Plioteriui. Dalis muzėjinio rinkinio buvo išlikusi ligi I pas. karo, bet vokiečių okupacijoje kiek nukentėjo. 1924 muzėjaus likučiai buvo perduoti Tauragės mokytojų seminarijai, o vėliau vienas Poškos B. pateko į Šiaulių Aušros muzėjų, kur buvo pastatytas muzėjaus priešakiniame darželyje, netoli nuo tiesios judrios gatvės.
Baublių ežeras Rokiškio aps. Juodupės vi., 50 ha, giliausia vieta 12 m, daug dumblo. Per gretimą Skaisčio ež. priklauso Nemunėlio (Mūšos—Lielupės) baseinui.
Bauoh 1) Bruno (.1877-—1942) vokiečių filosofas, nuo 1911 Jenos univ. prof., neokantizmo atstovas, kėlęs ir aiškinęs kantizmo ir liuteranizmo ryšius, plėtojęs vertybių filosofiją. Išsp. Luther u. Kant 1904, Immanuel Kant 31920, Wahrheit, Wert und Wirklichkeit 1923, Das Naturgesetz 1924, Die Idee 1926.
2) Kurt (g. 1897) vokiečių meno istorikas, nuo 1933 Freiburge i. Br. univ. prof. Išsp. Der junge Rembrandt 1935, über die Herkunft der Gotik 1939, Strassburg 1941, Franz Hals ,1943.
Bauda, bausmė, pabauda. Turto bausmės rūšis: tam tikra pinigų suma, kurią nusikaltęs turi sumokėti valstybei kaip bausmę už padarytą nusikaltimą. Kaip bausmė, ji turi tas geras savybes, kad tuo patim duoda valstybei pajamų ir yra lengvai dalinama, individualizuojama. Bet jos neigiamoji pusė yra ta, kad ji nepaiso nusikaltėlio pajėgumo sumokėti. Įvairių kraštų įstatymuose B. yra vis labiau vartojama, ypač prasižengusiems įvairiems administraciniams po-
Baublys seniau