tymais turėjo būti panaikintos visos ponų privilegijos ir teisės valstiečiams. Napoleono imperijai žlugus, grįžo senoji tvarka, bet valstiečiai retai kur beatlikinėdavo prievoles už naudojamą žemę. Sardinijoje B. išnyko tiktai XIX a. viduryje.
Anglijoje, valdant anglams saksams, nyksta laisvieji valstiečiai, ir atsiranda baudžiauninkai. Sunkiausia padėtis buvo pono baudžiauninkų, kiek laisvesni buvo iždo ir karaliaus valstiečiai. Bajoriškųjų valstiečių gyvenimas pradėjo eiti geryn XIII— XIV a., kada karaliams pinigų iš vasalų reikalaujant, šie baudžiauninkų prievoles versdavo činšu—pinigais. Po 1349 maro vėl B. pradedama, kad ir kiek kita forma. Tai sukėlė 1380 valstiečių karą. Vėliau, anglų fabrikams pradėjus austi gelumbę, dvarai ėmė auginti avis, o tam reikėjo ganyklų. Valstiečiai buvo atleidžiami nuo B., — iš jų nebuvo reikalaujama prievolių, bet ir žemės nebuvo duodama. Bažnytinių žemių atėmimas valstiečių būklės nepagerino. Valstiečiai buvo atleisti be žemės, ir XVII a. antroje pusėje jau visi B. pėdsakai išnyko.
Austrijoje įvairiose žemėse B. buvo nevienoda. Vengrijoje B. įvedama XIV a. 1437 dėl valstiečių sukilimo prievolės buvo sumažintos, o paskiau vėl padidintos. Ir naujas 1514 sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o B. buvo visur atnaujinta. Nors valstiečiams nuraminti 1547 ir buvo paskelbtas dekretas apie B. naikinimą, bet ji liko nepakeista. Nuo XVII a. vietomis buvo griaunami sodžiai, jų žemę paverčiant ganyklomis.
Po mūšio ties Baltuoju kalnu 1620 čekams nustojus nepriklausomybės, čekų valstiečiai buvo pajungti, o čekų dvarai atiduoti vokiečiams. 1766 pradžioje Čekijoje, paskiau ir visoje Austrijoje leista išpirki-nėti iš ponų valstiečių valdomas žemes. Dėl šių reformų dvarininkai griežtai pasipriešino, bet, nepanaikinus prievolių, valstiečiai vistiek 1775 sukilo. Tik buvo numalšinti. 1781 ir kitais metais B. buvo panaikinta Čekijoje, v. Ukrainoje ir Galicijoje. Patys valstiečiai liko laisvi, bet turėjo eiti lažus ir atlikinėti prievoles. 1833 Vengrijos seime nepavykus prievolių sumažinti, pati vyriausybė patvirtino lažų išpirkimą. Po 1846 Galicijos valstiečių sukilimo, kai jie pjovė bajorus, degino dvarus, leista iš-pirkinėti lažus. 1848 atsitikusioji revoliucija Vengrijoje 1848 III 18 panaikino B.
Prancūzijoje greta senovės laisvųjų ir vergų iš karo belaisvių III a. atsirado ūkininkai, dirbę svetimojoje žemėje, moką javais ir kitais ūkio gaminiais ir pririšti prie žemės. V—IX a. senieji kaimo vergai kyla augštyn, laisvieji ūkininkai smunka. Iš visų nelaisvųjų ilgainiui atsirado baudžiauninkai. Kylant dvarininkams, daugelis laisvųjų ūkininkų nustojo laisvės. Viduriniais amžiais baudžiauninkų gyvenimas ėmė gerėti. Nuo XII a. dvarininkai masėmis pradėjo atleidinėti iš nelaisvės, dažniausiai ųž pinigus. Normandijoje XI a. nebuvo nelaisvųjų. Kartais į tuščias žemes tuo prisiviliodavo naujų ūkininkų. Karaliai, vyskupai ir kiti stambesnieji dvarininkai skelbdavo, kad priimą laisvais visus žmones, kas pas juos gyvens. Žmonės ėmė bėgti iš įvairių dvarų ir įsitaisydavo naujose vietose. Tuokart atsirado daug laisvų ir naujų miestų. Kas tokiame mieste gyvendavo, gaudavo laisvę ir piliečio teises. Norint ūkininkų bėgimą sulaikyti, reikėjo juos atleisti, duoti jiems žemės ir laisvę. 1576, 1614 ir kt. luomų seimai reikalaudavo panaikinti B., bet tiktai 1779 Liudviko XVI ediktu nelaisvė buvo panaikinta iždo ir karaliaus dvaruose. Tačiau buvo atleista nedaug. Ligi 1789 revoliucijos Prancūzijoje nelaisvųjų buvo apie 1% miliono.
XVII a. kartais atsirasdavo reikalavimų pradėti žemės reformą, panaikinti feodalines prievoles. 1789 revoliucijai prasidėjus, karalius 1789 VI 23 pareiškė, kad feodalinės teisės liksiančios neliestos. Valstiečiai ėmė nerimti, nemokėti mokesčių, degino pilis ir dvarus. Tautinis susirinkimas 1789 VIII 4 nutarė panaikinti feodalinę tvarką. Kitas prievoles panaikino už atlyginimą, o asmenines be atlyginimo. 1792 buvo panaikintos visos rentos, o 1793 panaikintos visos dvarininkų teisės ir valstiečių prievolės.
Prūsų žemės Sembos srityje gana anksti jau žinomi bajorai, kilmingieji ir valstiečiai. Bajorai vadovavo kovose, o pavojuje jų pilyse slėpdavosi aplinkiniai sodiečiai. Bajorai norėjo padaryti juos priklausomus, bet jie nesidavė. Prūsų žemės srityse socialiniai skirtumai buvo mažesni.
Vokiečių kryžiuočių ordinas jo pavergtoje Prūsų žemėje baudžiavą įvedė 1273. Ordino pavergtieji ūkininkai, norėdami keisti savo gyvenamąsias vietas, turėjo išsipirkti. Šitokia tvarka Lietuvoje tebuvo atsiradusi tik 1529—1557.
Vokiečiams kryžiuočiams atėjus, pradžioje bajorai ir liaudis ėjo prieš juos išvien, bet paskiau išsiskyrė. Sembos bajorai perėjo vokiečių pusėn. Nors liaudis ir bandė priešintis, bet pati viena negalėjo atsispirti vokiečių priespaudai. Prūsų bajorai baudžiauninkų dar neturėjo. Tik jų ūkis buvo didesnis už valstiečių. Vokiečiams įsigalėjus, daugumas valstiečių buvo prūsai. Bet greitai atsirado ir atėjūnų vokiečių. Nors vieni ir kiti atlikdavo įvairias karo prievoles ir darbą dvarui, bet vokiečiai duodavo pinigais, o prūsai ėjo baudžiavą, dirbo dvaro laukus. XIV a. visur dvaro ūkyje įsigali dvarysta. Ordino nariai patys savo ūkiuose ūkininkavo. Be prievolių dvarui, visi tu-