Taip pagalvė buvo mokama nužudytojo šeimai ar šeimininkui, bet jos dydis buvo nustatytas, pareinant nuo sunkinančių nusikaltimą aplinkybių. Pagalvės baudos dydis įvairavo, pareinant nuo luom’nės užmuštojo būties ir lyties. II ir III St. buvo nustatytas smulkus pagalvės B. kainoraštis už žemesniojo luomo asmens nužudymą. Turėję didesnių visuomenėje pareigų buvo daugiau vertinami. Buvo reikalaujamas priežasčių sąryšis tarp sužeidimo ir po jo įvykusios mirties. Jei sužeistas važinėtų po smukles, tai nors vėliau ir mirtų, kaltininkas pagalvės nemokėtų. Bajorės ar žemesnio luomo moters galva įkainota dvigubai. Pagalvė mokama nužudytojo šeimai ta pat eile, kaip ir gaunami palaikai. Nusikaltėliui mirus, jo įpėdiniams tekdavo pareiga kartu su palaikais mokėti pagalvę.
Kita turinti savy B. požymio piniginė bauda buvo mokama už šlovės nuplėšimą, įžeidimą, sumušimą, kūno sužalojimą ir pan. Jos dydis taip pat parėjo nuo nusikaltimo aplinkybių, nukentėjusio visuomenės būties ir lyties. Ši bauda dažniausiai buvo numatyta už kūno sužalojimus, kurie II ir III St. smulkiai išskaičiuoti ir už juos nustatyti atskiri tarifai. Mokėta vagiui, jei jis kankinamas neprisipažindavo kaltas. Bet II ir III St. numatyta, kad, jei vagis dėl burtų miegotų ir kankynių nejaustų, jam nebemokama.
Trečioji piniginė bauda yra hwalt - prievarta. Jos dydis pastovus. Greta jos paprastai buvo numatytas ir nuostolių atlyginimas. Hwalt mokamas už įvairius užpuolimus, kad ir nepasiekusius tikslo, smurtą asmeniui ir jo turtui ir pan. Kaikuriais atvejais antra tiek pabaudos buvo mokama valdovo naudai. Pabaudos dydis buvo padvigubinamas, jei smurtas padarytas bažnyčioje, šventoriuje, kunigo namuose, mokyklose.
Dar viena pin. baudų buvo wina - kaltė. Jinai skiriama dažniausiai valdovo naudai. Šia bauda baudžiami įvairūs padaryti nusiženg:mai teismo įstaigai, jos teisėtiems veiksmams ir tarnautojams, taip pat šių nusižengimai. Ji kartais buvo mokama ir nukentėjusiai pusei. II ir III St. tos rūšies piniginės baudos žymiai padaugėjo. Toji bauda buvo čia pat teisme išjieškoma, tuojau nesumokėta — padvigubinta išjieškoma iš nusikaltusio turto, o jam nesant, pakeičiama kalėjimu. Ji buvo mokama valdovo ir nukentėjusio naudai dar tam tikrais plėšikavimo atvejais dėl nustatytų saikų ir mąstų nesilaikymo, už naujų monopolių išgavimą, tam tikrų valdžios įsakymų laužymą. Paskutinė iš pin. baudų yra zaruka -užstatas. Ji panaši į civilinį netesėjimą. Buvo dedama kokiems nors veiksmams sulaikyti. Būdavo išreikalaujama, jei pvz. kas grasinęs nužudymu ir vienas iš dviejų nesusilaikydavo ir nužudydavo savo priešininką. II St. ji buvo imama valdovo naudai, III St. dalinama pusiau su priešinga šalimi. Užstato suma buvo labai didelė ir visai galėjo atlyginti ir medžiaginius nuostolius. II St. jų riba nenustatyta, III leidžiama iki 10.000 grašių.
Nors I St. siekė daugiau atlyginti nukentėjus1 ams, bet už svarbesnius, pvz. už valstybinius nusikaltimus, kvalifikuotą žmogžudystę, vagystę numatė ir mirties b a u s m ę—paminėtą apie 20 kartų. II St. mirties B. jau padaugėja triskart, o III St. penkis kartus. Ji skiriama, teismui nusprendus, ar yra banicijos išdava. Lietuvos Statutas skirsto mirties B. į paprastąją ir kvalifikuotąją. Paprastoji mirties B. tų laikų papročiais buvo galvos nukirtimas ir pakorimas. Pakorimo B. vartojama specialiai vagims. Iš kvalifikuotųjų mirties B. minimos: sudeginimas, ketvirtavimas, ant baslio užmovimas, paskandinimas, nukankinimas. Sudeginimo B. buvo skiriama įvairiems padegėjams, be to, dokumentų ir karališkųjų antspaudų klastotojams, III St. žydams ir totoriams, atvertusiems savo tikybon krikščionis. Ketvirtavimas ir ant baslio užmovimas atsiranda III St. Skiriami už kvalifikuotą žmogžudystę: už savo pono nužudymą, nužudymą negarbingu įrankiu, jei buvo kartu apiplėšta. Paskandinimo bausmė atsiranda II St. Augščiausiojo laipsnio kvalifikuota mirties B. buvo už tėvų nužudymą. Nusikaltėlis buvo vežiojamas po turgus, jo kūnas draskomas replėmis, po to kišamas į odinį maišą kartu su šunimi, višta, žalčiu, kate ir gilioje vietoje skandinamas. Kartais nusikaltėlis būdavo nukankinamas. Nukentėjusiai šaliai priklausydavo mirties B. vykdymo priežiūra ir budelio atlyginimo prievolė. Nuo mirties būdavo atleidžiamos nėščios moterys iki gimdymo ir mažamečiai vagystės recidyvistai. Kartais neišgalint atlyginti padarytos žalos, piniginė bauda buvo pakeičiama mirties B. Kaikada mirtimi buvo baudžiami asmenys už kitų padarytą nusikaltimą, pvz. ponas neišdavęs ką nužudžius1'o tarno ir neprisiekęs jį nusikaltus be jo žinios. Mirtimi buvo baudžiamas apskundęs ką žmogžudyste ir to neįrodęs. Daromas skirtumas, baudžiant bajorą ar ne. I St., jei bajoras nužudydavo bajorą, mokėdavo tik pabaudą kitai pusei ir valdovui. Mirties B. plačiausiai buvo skiriama už valstybinius nusikaltimus, paskiau už įgijusius viešo pobūdžio, kaip plėšikavimą, padegimą, žmogžudystę, vagystę.
Kita viešųjų bausmių buvo k ū n o b a u s-m ė. I St. minima 4, II St. 8, III St. 24 sykius. II st. atsiranda naujos jos rūšys: mušimas šluotomis, bizūnais, liežuvio nupjovimas. IlISt. pagal taliono principą ji gali būti pritaikinta kiekvienam žmogaus kūno organui. Kūno B. skirstoma į skaudžiąją ir