Gyventojų daugumas bavarai, kurie jau VI a. gyveno tarp Dunojaus ir Alpių. Į vakarus nuo Lecho upės gyvena alemanai (švabai). Jų sodybos —• vienkiemiai arba maži kaimeliai, o gyvenamosios trobos dažniausiai sujungtos po vienu stogu drauge su kitais ūkio namais. Į šiaure nuo Dunojaus gyvena frankai Religiniu atžvilgiu 72% kat, 27,5% protestantų. Vidutiniškai 1 km2 yra 130 gyv. Dideli plotai yra netinkamų dirvų augalų kultūroms. Plokšta-kalnėje vyrauja gyvulininkystė, kitur javų ūkis. Prie upinių elektros jėgainių susikūrė azoto įmonė prie Trostbergo, aliuminio gamykla Toeginge. B. plačiai žinoma alaus gaminimu: metinė jo produkcija per 600 mil 1. Sūrio pagaminama 56.000 t, sviesto 44.000 t. Didžiausi miestai: Mūnchenas (880.000), Nūrnbergas (385.000), Augsburgas (188.000), Regensburgas (118.000), Wūrzburgas (95.000), Fūrth (100.000), Bamberg (85.000).
Istorija. Seniausieji B. gyventojai buvo keltai, kuriuos nukariavo romėnai ir įjungė į Rhaetia bei Noricum provincijas. Tautų kraustymosi metu, VI a., į B. atvyko germanų giminė bavarai. Juos valdė Agi-lolfingų giminės kunigaikščiai—frankų vasalai. VIII a. Bavarijos bažnyčios reikalus sutvarkė šv. Bonifacas, įsteigdamas Passau, Freisingo, Salzburgo ir Regensburgo vyskupijas. Karolio Didžiojo imperijai išaugus, B. buvo į ją įjungta, ir jos paskutinis valdovas Agilolfingas 788 stojo į vienuolyną.
Būdama frankų valstybės dalimi, B. tapo krikščionybės skleidėja slavų gyvenamuose r. Alpių kraštuose.
Karoliui D. mirus ir suskilus jo imperijai, B. įėjo į jos rytinę dalį ir atiteko Liudvikui Vokiečiui, savo buveinę turėjusiam Regens-burge. Imperijai galutinai suirus, B. markgrafai liko nepriklausomi. Vienas jų, Liut-poldas, 907 žuvo, kovodamas su vengrais. Otonui I D. valdant, X a. vėl atgijo vokiečių valstybė, ir B. savarankiškumas sunyko: ji teliko imperijos dukatu. Otonas atgaivino bavarų įtaką rytuose, kai jis 955 nugalėjo vengrus ties Lechfeldu ir vėl į B. įjungė Ostmarką, Karintiją ir kitas sritis. B. buvo žymiausias imperijos dukatas ir jos svarbiausioji atrama Padunojo kraštuose. Iš jos daugiausia ir vyko tolimesnė pietų rytų Europos kolonizacija ir germanizacija.
1070—1180 su trumpa pertrauka B. buvo valdoma Welfų giminės. Jos atstovai dažnai kariavo ir su pačiais imperatoriais. Nors buvo karmetis, bet kultūrinis gyvenimas tada B. klestėjo. Pirmasis žymesnysis Wel-fas buvo Henrikas X Išdidusis (1.126—1138), iš imperatoriaus gavęs Saksoniją. Susikivirčijęs su imperatoriumi Lotaru ir vėliau su jo įpėdiniu Konradu III, jis buvo nuo valdžios nušalintas, ir B. dukatas buvo atiduotas Austrijos markgrafui Leopoldui Bebenbergui. Tik Fridrichas Barbarosa B. vėl grąžino Henriko X sūnui Henrikui Liūtui. Bet jis iš B. išskyrė Ostmarką, pavertė jį atskira kunigaikštija, ir tuo būdu davė pradžią būsimajai savarankiškajai Austrijai. Henrikas Liūtas irgi sukilo prieš imperatorių. Jis buvo nuo sosto nušalintas, ir iš B. buvo išskirta paskutinioji marka rytuose — Stirija (štirija), paversta atskira kunigaikštija. B. atiteko pfalzgrafui Otonui Wittelsbachui.
Pirmieji Wittelsbachai krašto kunigaikščiais buvo daugiau iš vardo. B. buvo tipiška viduramžių feodalinė valstybė su beveik savarankiškomis dvasininkų ir pasauliečių senjorijomis. Wittelsbachai daugiausia rėmėsi savo po visą kraštą išmėtytomis nuosavybėmis. Tačiau jie rūpinosi valstybės konsolidavimu viduje ir jos ribų plėtimu. Liudvikas I (1183—1231) prisijungė 1214 Reino palatinatą (Rheinpfalz). Kraštą centralizuodami, jie susidurdavo ir su nenugalimomis kliūtimis. Kunigaikščių valdžiai itin priešinosi miestai, ypač Regensburgas. Kunigaikščiams nepavyko jo palenkti, ir jis 1288 liko imperijos miestu.
Patys Wittelsbachai feodaliniais papročiais ėmė kunigaikštiją skirstyti, ir todėl būta savitarpinių kovų. Palankios politinės sąlygos B. pasidarė, kai jos pietinės dalies kunigaikštis Liudvikas Bavaras 1314 paliko vokiečių karalius ir 1329 imperatorius. Jis sujungė visą B. ir dar 1323 prijungė Brandenburgą, 1342 Tirolį bei 1346 Olandiją. Bet Reino palatinatą kartu su augštu-tiniu palatinatu (Oberpfalz) jis 1329 atida-
Bavarijos Alpės