miančia potyriu, faktų stebėjimu ir bandymais. Tai nereiškia, kad pažinimui reikia tenkintis paskirų faktų rinkimu. Gamtos reiškiniai _turi būti tinkamai išaiškinti, iš jų turi būti išrasti bendrieji dėsniai. Bet toks induktyvus apibendrinimas turi vykti metodiškai: laipsniškai pereinant nuo mažiau bendrų prie bendresnių posakių ir svarstant kiekvieno nuotykio reikšmę tiriamajam reiškiniui aiškinti. Todėl induk-tyvioji logika esanti tik išradimo menas — ars inveniendi. B. iškėlė aikštėn metodinio eksperimento reikšmę ir bendrais bruožais aprašė tą indukcijos teoriją, kuri galutinai buvo XIX a. nustatyta Millio. Tačiau B. liko tik indukcijos teoretikas. Nors didieji XVI a. atradimai (Amerikos) ir išradimai (parako, spaudos) ir darė įtakos jo mąstymo būdui, bet jam pačiam nepavyko praktikoje savo metodo įgyvendinti ir pritaikinti konkrečioms gamtos mokslų problemoms.
- E. Abbot Fr. B. 1885; Ch. Rėmsat B. sa vie 1857;
- R. W. Gibson F. Baeon 1950.
Bacon Roger (a. 12.14—1294 X 11) vadintas „nuostabiuoju daktaru” (Doctor mira-bilis) anglų pranciškonas. Studijavęs Oksforde ir Paryžiuje, apie 1256 stojo į pranciškonų ordiną ir mokė Oksfordo universitete. Norėdamas išvengti priekaištų dėl savo nario skelbiamų naujoviškų teorijų, ordino vyresnybė jam uždraudė universitete dėstyti. Bet B. susilaukė globėjo popiežiaus Klemento IV asmenyje. Jam B. nusiuntė savo stambiausius darbus: Opus majus, minus et tertium. Klementui IV mirus, B. padėtis vėl pasunkėjo: pranciškonų ordino generolas Askol nutarė B. vėl uždaryti į vienuolyną. Jis jame ir mirė. Buvo palaidotas Oksfordo pranciškonų bažnyčioje.
B. buvo universalaus proto ir pažangiausias savo laiko mokslininkas, ypač daug pasiekęs gamtos mokslų srityje. Jis šaukė savo laiko mokslą nuo autoritetų į pačius dalykus, nuo knygų į gamtą, nuo dialektikos į patirtį (sine experientia nihil suf-ficienter sciri potest). Jis anksti numatė gamtos mokslų pažangos laimėjimus: „laivai plauks be irklų, vieno žmogaus tevai-ruojami; vežimai be arklių lėks su neįtikimu greičiu; gali būti padarytos skrajojamos mašinos, kuriose žmogus sėdės, o sparnai plasnos, kaip paukščio; mašinos pakels be galo didelius svorius ir įmantrūs tiltai be atramų persities per upes”. Jis įžvelgė spindulių refleksijos ir refrakcijos dėsnius, vaivorykštės, atmosferinio spindulių lūžimo, spindulių ore atsimušimo reiškinius; gamino įvairius optinius instrumentus, piešė garo laivų eskizus, mikroskopų, žiūronų konstrukcijas. Pastūmėjo ir kitas sritis, pvz. magnetizmą, chemiją (parako receptas), astronomiją ir chronologiją (Julijaus kalendoriaus klaidingumo, Kristaus gimimo neteisingo datavimo įrodymai). Be lotynų, dar mokėdamas hebrajų, graikų ir arabų kalbas, B. siūlė reviduoti šv. Rašto Vulgatos tekstą ir turėjo kalbų lyginimo idėją žmonių prokalbei susekti. Teologijoje taip pat siekė sveikos pažangos, įtraukdamas kalbų ir gamtos mokslų duomenis, plačiau žvelgdamas į Šv. Raštą, kritiškai remdamasis Bažnyčios Tėvais ir akląjį autoriteto tikėjimą atmesdamas. B. veikalai: Opus majus, Opus minus, Opus tertium, Epistola de secretis operibus artis et natu-rae, Compendium stud. theol., Secretum secretorum, Compotus, Questiones supra XI prima Philos, Aristotelis, Questiones super Phys.
- Little Roger Bacon Essays 1914;
- R. Walz Glauben und Wissen bei R. B. 1927;
- P. Dovydaitis R. B. — Kosmos 1922—1923.
Bacon 1) Delia Salter (1811—1859) filosofo F. B. palikuonė, išpopuliarinusi hipotezę, kad Shakespeare’o dramų autorius buvęs Francis Baconas. 1853—1857 nuvykusi Anglijon, ištisas dienas Stratforde prasėdėdavo prie Shakespeare’o kapo, ir ten pasigavo aną mintį. 1857 pamišusi mirė psichiatrinėje ligoninėje.
2) Leonard (1802 — 1881) žymus N. Anglijos JAV kongregacionalistų teologas, savo veikalu Essays on slavery turėjęs įtakos A. Lincolnui ir tuo būdu prisidėjęs prie vergijos panaikinimo.
3) Paul (g. 1907) prancūzų krikščionių darbininkų veikėjas ir jų spaudos redaktorius, nuo 1950 kelis kartus buvęs darbo ir socialinės globos ministeriu. Parašęs La naissance de la classe ouvrière ir Vers la réforme de l’entreprise capitaliste.
Bacono raktas Shakespeare’o dramoms. Ligi XIX a. pusės niekas neabejojo, kad Shakespeare pats savo dramas rašė. Betgi jau 1767 Farmer rašte Essay on the learn-ing of Shakespeare įrodinėjo, kad Sh. buvęs mažamokslis. 1852 nežinomas autorius Chambers žurnale išspausdintame straipsnyje iškėlė mintį, kad Sh. turėjęs padėjėją, jam tiekusį reikalingą medžiagą. 1855 — 1857 F. Bacono palikuonė Delia Bacon iškėlė viešai mintį, kad Shakespeare’o dramas rašęs ne jis pats, bet filosofas Francis Bacon. šią teoriją,vėliau pavadintą Bacono raktu Sh. dramoms, gynė 1888 I. Donelly, 1883 Mary Pott, 1894 E. Bormann ir daug kitų. Tačiau aplamai ta teorija šiandien atmetama.
Roger Bacon