Puslapis:LE02.djvu/311

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

tas kaikuriems Lietuvos kunigaikščiams, Aleksandru nepatenkintiems, pasiduoti Maskvai. Jonas III paskelbė Lietuvai karą, išgalvojęs rytų bažnyčios išpažintojų neuni-tų persekiojimą.

XVI a. pirmoje pusėje pačiai katalikų bažnyčiai dėl reformacijos teko pergyventi didelę krizę. Bet ir Lietuvos rytų bažnyčiai atsidavusių bajorų eilės taip pat praretėjo. Daug žalos rytų bažnyčiai Lietuvoje ir Lenkijoje darė vad. patronato teisė, davusi bažnytinių įstaigų patronams teisę skirti dvasininkus ir prižiūrėti dvasinės įstaigos turtą. Asmenys, turį patronato teisę, dažnai be vyskupo žinios išvarydavo kunigus, ne-skirdavo kunigų į parapijas, užgrobdavo bažnyčioms arba vienuolynams priklausančias žemes. Rytų bažnyčios idealams ištikimoje rusų visuomenėje kildavo įvairių sumanymų kovoti su bažnytinių įstaigų iškrikimu. Dvasininkijos doroviniu gyvenimu ypač susirūpino miestiečiai, susibūrę į brolijas. Metropolitai rėmė brolijas. 1588 apsilankęs Lietuvos-Lenkijos valstybėje Konstantinopolio patriarchas Jeremijas patvirtino Vilniaus (įsikūrė 1584) ir Lvivo brolių įstatus ir Lvivo brolijai suteikė stauropigi-jos teisę, t. y. padarė ją priklausomą tik nuo Konstantinopolio patriarcho. Bažnyčios kanonams neleidžiant pasauliečiams kontroliuoti savo vyskupų, tarp brolijų ir jų dvasinių vadų neišvengiamai turėjo kilti konfliktas. Jis kilo tarp Lvivo vyskupo Gedeono Balabano ir to miesto brolijos. Savo skunde prieš Gedeoną, paduotame 1592 Konstantinopolio patriarchui, Lvivo brolija ryškiai iškėlė ne tik rytų bažnyčios negalavimo priežastį, bet ir nurodė kelią, kuriuo buvo pasiryžusi dauguma eiti negalavimams pašalinti, — būtent pasidavimą Romos popiežiaus valdžiai. Tame rašte jaučiamas stiprus katalikų propagandos atgarsis rusų tarpe, kuri antroje XVI a. pusėje ėmė stipriai kilti daugiausia jėzuitų darbu. Didelę reikšmę turėjo popiežiaus delegato Possevinos ir Vilniaus akademijos prof. Petro Skargos veikimas. Possevino, vykdamas kaip popiežiaus delegatas taikinti Steponą Batorą su Maskva, turėjo slaptą uždavinį patraukti Joną IV prie susitarimo su Romos bažnyčia. Šiam tikslui nepavykus, jis rūpinosi bent Lietuvos ir Lenkijos pravoslavus sutaikinti su katalikais. Skarga kvietė Lietuvos ir Lenkijos pravoslavus atsiskirti nuo Konstantinopolio patriarcho ir pripažinti Romos popiežiaus viršenybę. Laikomas Lietuvos ir Lenkijos pravoslavų vadu kunig. Konstantinas Ostrogiškis parašė laišką popiežiui, kad nieko karščiau negeidžias, kaip bažnyčios vieningumo ir visų krikščionių sutarimo. Rusų pravoslavų inteligentijoje buvo jaučiamas pasiryžimas, pasinaudojus momentu, daryti rimtų žingsnių bažnyčioms sujungti. Tokiai būčiai rytų bažnyčioje susidarius, 1588 į Lietuvą ir Lenkiją atvyko Konstantinopolio patriarchas Jeremijas. Jis skubėjo pro Vilnių į Maskvą. Grįžęs Vilniun, 1589 VII pradžioje, jis iš anksto sušaukė Lietuvos ir Lenkijos valstybių bažnytinį susirinkimą. Savo įvairiais įsakymais Jeremijas-sukėlė visuotinį dvasininkijos nepasitenkinimą, pastūmė vyskupus atsipalaiduoti iš priklausymo patriarchams. Pirma mintis susijungti su Romos katalikų bažnyčia buvo iškelta Lvivo vyskupo Gedeono Balabano, kuris .1590 sušaukė Belze privatų kaikurių vyskupų pasitarimą. Tais pačiais 1590 metropolitas M. Rogoza sušaukė Lietuvos Brastoje bažnytinį sinodą bažnytiniams reikalams aptarti. Sinode visais vyskupų balsais buvo priimta keli nutarimai tvarkai pravoslavų bažnyčioje atstatyti. Šio sinodo metu, 1590 VI 24, keturi vyskupai (Lucko vysk. K. Terleckis, Chelmo vysk. D. Zbiruiskis, Turovo vyskupas L. Pelčinskis ir G. Balabanas) pasirašė deklaraciją apie susijungimą su Romos katalikų bažnyčia. Deklaracija buvo įduota Kirilui Terleckiui, ir jis buvo įgaliotas vesti tolesnes derybas su vyriausybe ir su Romos kurija. Karaliui Zigmantui Vazai buvo pranešta apie unijos sumanymą 1592 pradžioje. Karalius pažadėjo ne tik paremti pačią uniją, bet ir sulyginti unitų vyskupų teises su katalikų vyskupų teisėmis ir leisti jiems posėdžiauti valstybės senate. 1594 VII 27 įvyko unijos šalininkų vyskupų suvažiavimas Sokole. Po jo prasidėjo vyskupų pasitarimai su popiežiaus .nuncijumi ir su karaliumi Krokuvoje, kurių metu buvo galutinai nustatytos rytų ir vakarų bažnyčios susijungimo sąlygos. Susijungimo pamatan buvo padėta Florencijos bažnyčių susijungimo aktas. Romoje šis susitarimas galėjo susilaukti pritarimo tik tuo atveju, jei prie jo prisidėtų metropolitas Mykolas Rogoza. Pastarąjį patraukė unijon Vladimiro vysk. Potiejus.

Konspiratyvus unijos įvykdymo būdas greitai sukėlė prieš ją opoziciją įtakinguose pravoslavų sluogsniuose. Prieš ją protestavo Konstantinas Ostrogiškis 1595 VII 25 aplinkraščiu. Šis protestas rado atgarsį dalyje rusų bajorų, kurie pareiškė protestą Liubline 1595. Prieš uniją pasisakė ir jos iniciatorius Gedeonas Balabanas, pareiškęs, kad parašas buvo gautas apgavimu. Prieš Balabano protestą atsakė protestu vyskupas Zbiruiskis. Unijos priešininkai ėmė visur remtis Balabano protestu. Prasidėjus judėjimui prieš bažnyčios unijos sudarymą, karalius ryžosi paskubinti vyskupų išvažiavimą Romon. Vyskupai Terleckis ir Potiejus su unijos deklaracijos aktu, visų vyskupų, taigi ir Balabano su metropolitu Rogoza pasirašytu, nuvyko Romon 1595 X 15. 1595 XII pabaigoje popiežius Klemensas VIII patvirtino visą Krokuvoje sudarytą

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5731-0=5731 wiki spaudos ženklai).