fanui atvykus Maskvon, kazokai nusiuntė pas jį delegaciją kovos būdams aptarti. Teofanas 1620 gavėnioje atvyko Kievan ir naktį brolijos bažnyčioje įšventino Jobą Bo-reckį Kievo metropolitu, Meletijų Smotric-kį Polocko arkivyskupu ir įsąją Kopinskį Peremišlio vyskupu. Pakeliui į Graikiją jis įšventino dar vyskupus Vladimiro, Lucko ir Chelmo katedroms, o į Pinską paskyrė savo palydovą graikų vyskupą Avraamijų. Meletijųs Smotrickis pradėjo akciją už savęs pripažinimą. Prasidėjo sąmyšis, privedęs prie unitų arkivyskupo nužudymo. Vitebsko miestiečiai, dalyvavę sukilime, buvo smarkiai nubausti. 1633 Vladislovas IV patvirtino patriarcho Teofano sudarytą pravoslavų disunitų hierarchiją sų metropolitu Petru Mohila priekyje. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos pravoslavai gavo jau formaliai dvi lygiagrečias bažnytines hierachijas. Unija XVII a. antroje pusėje išgyveno sunkios krizės laikus, bet išsilaikė. XVIII a. pačioje pradžioje ji susilaukė net žymių laimėjimų: 1700 prie jos prisidėjo Lvivo vyskupija ir 1702 grįžo Lucko vyskupija. 1720 Zamostėje buvo sušauktas visuotinis unitų susirinkimas, kuris nutarė kelias reformas. Jaunimo auklėjimas buvo pavestas šv. Bazilijaus ordinui. XVIII a. pabaigoje Rusijos vyriausybė tarpusavius pravoslavų unitų ir disunitų kivirčus paskelbė kišimusi į svetimos valstybės reikalus. Laikydama savo kariuomenę Lietuvos ir Lenkijos ribose, ji spaudė unitus grįžti į pravoslavų disunitų bažnyčią. Po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimų Kotryna II tekusiose jai valstybės dalyse ryžosi visiškai uniją panaikinti. Ji uždarė visas pravoslavų unitų vyskupijas, išskyrus Polocko arkivyskupiją, ir ėmė naikinti bazilionų mokyklas. Kievo, Lucko ir Vladimiro vyskupijose ligi 1796 iš maždaug 5000 unitų parapijų tepaliko apie 200. Kotrynos II valdymo laikais unitų bažnyčia nustojo apie 8 milionus išpažinėjų. Povilas I (1796—1801) pasirodė priešingas Kotrynos politikai unitų atžvilgiu. Susitarimu su popiežiaus nuncijumi Litta buvo sudarytos (uždarytųjų vyskupijų vietoje) dvi naujos: viena Lucke ir antra Liet. Brastoje. Unitams buvo grąžinti kaikurie anksčiau atimti vienuolynai. Povilui viešpataujant, unitai turėjo dar 1388 parapijas, 91 vienuolyną ir 1.398.478 narių. Aleksandras I santykiuose su unitų bažnyčia laikėsi liberališkos politikos. Prie jo buvo atstatytas unitų bažnyčios metropolito titulas. Mikalojus I nutarė unitų bažnyčią likviduoti. Savo įrankiu jis padarė Juozapą Semašką, unitų kunigą, kuris buvo pasiųstas atstovu į unitų reikalams sudarytą kolegiją Petrapilyje. Semaškos planu, visų pirma reikėjo kovoti su katalikų bažnyčios įtaka unitų bažnyčiai, panaikinti bazilionų ordiną, skirti vyskupais, seminarijų rektoriais ir vienuolynų ihumenais žmones, palankius pravoslavams, sumažinti vyskupijų skaičių, panaikinti vyskupų kapitulas ir įvesti į mokyklas rusų kalbą dėstomąja kalba. Semaška, nuo 1829 vyskupas sufraganas ir nuo 1833 Vilniaus unitų vyskupas, didelę įtaką darė metropolitui Bulhakui, o kandidatais į vyskupus parinkdavo asmenis, kurie prieš savo konsekraciją pasižadėdavo pereiti pravosla-vijon. Semaška dvasininkus ragindavo rašyti prašymus pereiti pravoslavijon. Opozicionierius išmesdavo iš parapijų, siųsdavo atgailauti į vienuolynus. Mirus metropolitui Bulhakui, 1839 Semaška įteikė unitų bažnyčios atstovų vardu Mikalojui I du prašymus prijungti unitų bažnyčią prie pravoslavų disunitų. Caras 1839 III 25 prašymą patenkino. Semaška pirmas nuvyko Petra-pilin ir sinode prisiekė pravoslavų bažnyčiai. Aleksandro I laikais 1807 įkurta nauja unitų vyskupija Chelme rusų administracijos buvo panaikinta tik 1875. Oficialiai „susijungus” unitams su pravoslavais, prasidėjo žiauriausi persekiojimai visų, kas nenorėjo unijos išsižadėti, ir truko ilgametė policijos kova su slaptais unitais, oficialiai laikytaisiais pravoslavais, bet nenorėjusiais priimti pravoslavų apeigų ir aktų.
XX a. bolševikinė Maskvos valdžia, okupavusi Lietuvą, Lenkiją ir lenkų valdomą Ukrainą, ypač žiauriomis represijomis unitų bažnytinę hierarchiją tuose kraštuose visai sugriovė.
- A. Kojaloviô Litovskaja cerkovnaja unija 1859— 1861; N. Bantyš Kamenskij Istoričeskoe izvestie o voznikšej v Polše unii 1866; E. Likowski Historya unii košciola ruskiego 1875; (”) Dzieje košciola unickiego na Litwie i Rusi 1880 2 leid. 1906; (”) Unia Brzeska 1896; J. Siemaško Zapiski 1883; K. Lewicki K. Ostrogski a unja Brzeska 1933; W. Chotkowski Dzieje zniweczenia unii 1898; H. Mosčioki Unici 1918; J. B. Koncevičius Russia’s attitude towards union with Rome 1927 2 leid. 1933; W.Charkiewicz Zmierzch unii košeielnej na Litwie i Bialejrusi 1929; O. Halecki Le problème de l’Union des Eglises 1930.
Bažnytinės apeigos, apdarai, indai, metai, simboliai, paramentai, vėliavos—žr. Liturginės apeigos, apdarai ir tt.
Bažnytinės giesmės — liaudies religinės giesmės. Jos nėra liturginės giesmės, ir gali būti giedamos ne tik bažnyčioje, bet ir namie. Būdamos pritaikintos įvairiems bažnytinių metų laikams bei atskiroms šventėms, jos dažnai yra tam tikras liturginių giesmių sekimas, jų suliaudinimas ir pritaikymas platesniam religiniam tautos gyvenimui. Lietuvoje religinės liaudies giesmės pradėjo pamažu atsirasti drauge su krikščionybės plitimu, o pagausėjo XVI ir ypač XVII—XVIII a. B. G. tekstų kilmė yra įvairi: vieni yra originalūs, antri seka lotyniškais himnais ir psalmėmis (ypač ankstyvesnieji), treti lenkiškais (ypač tekstai giesmių, kuriomis kreipiamasi į šventuosius), vokiškais ar dar kitokiais tekstais.