gavęs nuo rudumo (plg. skr. babhrūs rudas, raudas) ir plačiai kitų indoeuropiečių pažįstamas (latvių bebrs, prūsų bebrus, rus. bobr, vok. Biber, angį. beaver, lot. fiber ir kt.); liet. kalboje nuo šio vardo dar yra sudaryta ir visa eilė vietovardžių, pvz. Bebras, Priegliaus kair. int., Bebrujis, Beržės kair. i,nt., Bebrūnai k. Ukmergės aps., Beb-rungėnai Kretingos aps. B. yra apie 95 cm ilgio, uodega ligi 30 cm, augščio kūbryje tiek pat, svorio apie 20—30 kg. 20 dantų, priekiniai dantys riesti. Galva nedidelė, mažomis ausimis, liemuo apvalus, kojos trumpos, pirštai sukabinti plaukiamomis plėvėmis, uodega suplota kultuvės pavidalo, žvynuota. Kūnas apaugęs gana stambiais plaukais ir minkštu tankiu povilniu, kuris ir yra vertingiausia kailio dalis. B. kadaise gyventa visur Europoje ir Azijoje nuo 67° iki 33° š. pi., bet šiuo laiku pasitraukė į ramesnius užkampius, o kitur žuvo. Europos vakaruose pasitaiko dar Ronos žemupyje, Vokietijoje Elbos upėje apie Magdeburgą ir Norvegijoje, iš kur keli egzemplioriai po I pas. karo buvo nugabenti Latvijon ir ten sėkmingai ėmė veistis. Randamas dar, nors ir retai, Guduose, Pripeties upyne, Ščaros ir Beržūnos pakrantėse, taip pat Nemune apie Mastus, Gardiną ir Perekopą. Žemaičiuose XVI a. buvo žinomas dar 25 upėse (Akmenoje, Bebrunge, Bradamoje, Dubysoje, Grivoje, Jalingoje, Jūroje, Kražantėje, Kutimoje, Lokystoje, Mintupyje, Nemune, Nevėžyje, Panovėjoje, Opusinėje, Raudanoje, Ringuvoje, Straboje, šušvėje, Upytėje, Vederoje, Ventoje, Vešetoje ir Vokėje). Nėra tikrų žinių, kada išnyko B. Nepr. Lietuvoje. Jų dar buvę Dubysoje, vienas egzempliorius 1921 buvo iš tenai gautas (buvo VDU zool. muzėjuje). B. Lietuvoje ekonomiškai daug reiškė. Lietuvos Statutas (IX skyrius: O bobrovych gonach) ir kiti įstatymai griežtai draudė pašaliniams be-bravietėse lankytis, senovėje laukui arti arba pievas šienauti ties bebravietėmis buvo leidžiama pradėti nuo tokio nuo bebrų gyvenamosios vietos atstumo, kiek stiprus vyras, atsistojęs ties bebraviete, galėjo nuo tos vietos numesti kuoką. Paprastai bebri-ninkais skirdavę ištisais sodžiais sodiečius, aprūpinamus žeme; jiems būdavo atiduodama tam tikra sugautų B. dalis. Bebrinin-kų tvarkymu ir taip pat karališkųjų bebra-viečių priežiūra rūpinosi bebrų viršininkas, castorum dominus.
Bebrų daug buvo XVI a. palei Varka-vos mstl., kuris stovi Dubnos-Dubnojos (Dauguvos deš. int.) deš. krante, į š. nuo Daugpilio mst. Latvijoje.
Daugiausia B. dabar randama Sibire ir Kanadoje. Kanadoje gyvena skirtinga nuo europiško B. rūšis, vadinama kanadišku B. — Castor canadensis. B. gyvena visuomet arti vandens. Minta vien tiktai augaliniu maistu, įvairių medžių žieve. Kad pasiektų šakų žieves, B. nukerta savo dantimis medžius iki 30 cm storumo. Be medžių žievės, B. ėda dar ir vandeninių augalų šaknis ir taip pat pripranta prie kaikurių pašarinių augalų.
Bebrų užtvankos