damas kiekvieną kūrinį. Paskutiniuosius gyvenimo metus B. praleido vienumoje. 1827 jis mirė plaučių uždegimu ir vandens liga.
Savo kūryboje B. tęsia toliau Mozarto ir Haydno klasikinę kryptį, betgi nuo pat pirmųjų kūrinių duodamas visai naujų elementų. Lengvos, žaidžiančios ar juokaujančios muzikos vietoje B. kūriniai rodo sukauptą rimtį, didelę vidaus įtampą. B. kūrinių daugumas turi gyvybės energijos, nuolat besikaitaliojančios su giliai tragingais momentais. Šis priešingų, geležiniu minties vieningumu surištų nuotaikų keitimasis bus bene tipingiausia B. muzikos savybė. Savo kūrinių minties vieningumu jis iškyla augščiau už visus muzikus. Jo didesni dalykai visuomet turi gilią bendrą idėją; atskiros, kartais stipriai kontrastuojančios, dalys daro harmoningą visumą. B. kūryba skirstoma trimis laikotarpiais: 1) 1790—1800, kur jis dar eina Mozarto ir savo mokytojo Haydno pėdomis (maždaug opus 1—20), 2) 1800—1815. kur pasireiškia jo asmenybės savumai, klasikinė forma pasiekia augščiau-sio tobulumo (maždaug op. 21—90), 3) 1816 —1827, kur jis įieško nauių formų, nesitenkindamas klasikinėmis tradicijomis (maždaug op. 91—135).
Ligi didžiausio tobulumo B. yra išplėtojęs klasikinę sonatos ir simfonijos formą, davęs rimtesnį psichologinį turinį. Stipriausia jo kūrybos pusė — instrumentinė muzika. Orkestro srityje jis genialiai sumaniai vartoja klasikinę orkestruotę, sukurdamas žymiai daugiau spalvingumo, pavartodamas atskirų instrumentų tembrus. Fortepiono kūryboje lis sukūrė naują, individualų stilių, ištobulino ir savo mėgiamąją stygų kvarteto formą.
B. svarbiausieji kūriniai: 3 mišios (trečioji — Missa solemnis D-dur, op. 123, 1824), opera Fidelio (Leonore 1805, perdirbta 1806 ir 1814), oratorija Christus am ölberg 1803, baletas D;e Geschöpfe des Prometheus (op. 43, 1801), muzika Goethes Eg-montui, op. 84 (1810, garsioji uvertiūra) ir Kotzebuės Ruinen von Athen, op. 113 (1812); 9 simfonijos, kurių reikšmingiausios: l-ji C-dur, op. 21 (1800), 3-ji Es-dur Eröica, op. 55 (1804, kurią jis norėjęs paskirti Napoleonui, bet sužinojęs apie jo vai-nikavimąsi imperatoriumi ištrynės dedikacijos tekstą), 5-ji C-moll, op 67 (1808), vaizduojanti žiauraus likimo kovą su gyvenimo džiaugsmu, 6-ji F-dur, op. 68, Pastoralė (1808), 7-ji A-dur, op. 92, dažnai vadinama ritmo orgija (1812), ir 9-ji D-moIl, op. 125 su finaliniu choru, apdainuojančiu džiaugsmą Schillerio žodžiais (1823); keletas uvertiūrų (Coriolan, Collinso žodžiams, op. 62,
1807 ir kt.), smuiko koncertas op. 61, 5 fortepiono koncertai, keletas kantatų ir choro dalykų, solo dainos (An die ferne Geliebte, Adela’da), 32 fortepiono sonatos (garsioji C-moll Pathétique, op. 13. Mondscheinsona-te, op. 27 N. 2, Appassionata, F-moll, op. 57). 10 smuiko sonatų (tarp jų Kreutzer sonate A-dur, op. 47), 5 violončelės sonatos, daug kameriniu kūrinių (garsusis septetas Es-dur, op 20, 1800), 11 styginių kvartetų, variacijos fortepionui. Pirmasis pilnas B. kūrinių leidimas išsp. 1864—,1867, papild. 1888.
- A. Schindler Biogranphie B—s 1840 (6 leid. 1949): A. W. Thayer B. 1866—1879 1907—1908; R. Rolland B. 1903 (liet. V. Kamantausko vertimas 1927) ; (”) B. ses grands époques créatrices 1928—1949; E. Kastner Bibliotheca beethoviana 2 leid. 1925; Th. Frimmel B.—Handbuch 1926: J. Eretas Beet-hoveno jaunystė 1927; K. Nef Die neun Sinfonien B—s 1928:M. Scott B. 1934; A. Schering B. und die Dichtung 1936; W. Riezler B. 7 leid. 1951.
Beethoveno konservatorija ist. Antano Pociaus 1914 Chicagoje, III. Turėjo visus muzikos specialybių skyrius su valdžios pripažinta teise baigusiems išdavinėti pasirinktosios specialybės mokytojo diplomą. 1917 B. K. buvo suorganizavusi savo simfoninį orkestrą, nustoiusį veikti drauge su pačia B. K. apie 1938.
Beets Nicolaas (1814—1903) olandų rašytojas, 1874—1884 Utrechto univ. protestantų teologiios prof. Išleido daug lyrikos rinkinių, 1873—1881 išleistų keturiais tomais. Bet jo garsas ypač laikosi 1839 pasirodžiusiu realistiniu apsakymų rinkiniu Camera obscura, išl. Hildebrando slapyvardžiu. Tai labiausiai olandų mėgiama knvga. pasižyminti tipišku realizmu, turinčiu daug humoro bei gyvenimo išminties. Drauge ji duoda XIX a. olandų visuomenės bei dvasinio gyvenimo vaizdą.
Begalybė astronomijoj suprantama kaip visatos erdvės B., begalinis žvaigždžių ir kitų dangaus kūnų gausumas ir visatos laike B. (amžinybė). Senovės graikų astronomai sprendė, kad pasaulį gaubianti kieta, nepermatoma dangaus sfera, kur nusagstytos žvaigždės, o anapus tos sferos esančioji erdvė buvo laikoma dievų būstine. Toks visatos vaizdavimasis galutinai žlugo tik su geocentrinio pasaulėvaizdžio atsisakymu. XVII a. Descartes, Huyghens. Newton atmetė pasaulio aprėžtybę ir vaizdavosi visatą kaip neaprėžtą. Betgi atsiradus neeuklį-dinei geometrijai, paaiškėjo, kad astronominės erdvės begalybė negali būti a priori teigiama. Remdamasis bendrąja reliatyvy-bės teorija, Einstein 1917 nurodė Rieman-no geometrinę sistemą kaip tinkamiausią visatai aiškinti. Pagal ją, visata esanti beribė, bet baigtinio tūrio. Tos pačios relia-tyvybės teorijos pagrindu savas visatos teorijas sukūrė De Sitter, Friedmann, Le~ maitre. Bet galutinai erdvės begalybės klausimas nėra atsakytas.