siais suvaržymais, B. 1936—1938 buvo eksportuota tiktai 32.00 t už 70 mil. lt, ir tai buvo apie 1/9 anų trejų prieškarinių metų eksporto pajamų.
Prasidėjęs II pas. karas ir vėliau nutikusi krašto okupacija visiškai nutraukė B. eksportą iš Lietuvos.
- J. Kri&čiūnas Die litauische Landwirtschaft 1933; Pirmas Maisto Dešimtmetis 1923—1933, 1933; International Institute of Agriculture, International Trade in Meat 1936; Commonwealth Economic Committee , Meat. A Summary of Figures of Production, Trade and Consumption, London (kas metai).
Bektašiai mahometonų vienuolių dervišų ordinas, 1357 įkurtas Hadži Bektaš Vali, turkų vienuolio, mahometonų laikomo šventuoju. B. buvo išgausėję Turkijoje ir buvo glaudžiai susirišę su janičarais, kurių kareivinėse jie ir gyvendavo. 1826 sultonui Mahmudui II paleidžiant janičarus, drauge buvo uždrausti ir B. Bet Albanijoje ligi paskutinio laiko B. tebevaidino nemažą vaidmenį.
Bekupė Ukmergės aps. Giedraičių vi. dv. Kaikurie gyventojai vadina šią gyvenvietę Bekupiais.
Šio dvaro laukuose vyko lietuvių kovos su lenkais, gen. Želigovskio kariuomene. 1920 X 31 čia žuvo vyr. ltn. Juozas Andriū-nas ir XI 21 ltn. Vincas Gvildys.
Bekupės miškas Ukmergės aps. Giedraičių vi., 150 ha. Auga mišrūs lapuočiai — ąžuolas, drebulė, beržas, uosis; vietomis susimetusi pušis. Paviršius lygus, dirvožemis smėlio su juodžemiu.
Bel, Belius (tikrai Funtik) Matthias (1684—1749) slovakų ir vengrų pedagogas, istorikas ir kalbininkas. Studijavęs Hallėje pas Francke, jo mokymo metodus ir pietizmą persodino į Vengriją. Savo pedagogine veikla pagarsėjęs užsieniuose (magnum decus Hungariae). Londono ir Berlyno mokslo akad. buvo išrinktas nariu, o savo krašte pakeltas į bajorus. Už vengrų istorijos ir kalbos veikalus buvo paskirtas karaliaus dvaro istoriku. Svb.: Notitia Hungariae novae hist.-geogr., 5 t 1735—1742, Apparatus ad historiam Hungariae 1735—1746, Historia linguae hungaricae libri duo 1713. B. buvo pirmas Vengrijos žurnalistas, Bratislavoje 1722—1723 leidęs lotyniškai laikraštį Nova Posoniensa. Jam rūpėjo ir slovakų kalba. 1746 P. Doležalio gramatikai Grammatica slavico-bohemica parašė prakalbą, keldamas slovakų ir čekų kalbų grožį. Drauge su D. Krmanu 1722 parūpino slovakams naują Biblia braterska (1613) leidimą.
Bela XI—XIII a. keturių Arpadų dinastijos vengrų karalių vardas. 1) I-sis (valdė 1060—1063), Stepono Šventojo sūnėnas. Sostą užėmė, nužudęs brolį Andrių, kuris rėmės vokiečiais. 2) II-sis (valdė 1131—1141) pirmojo provaikis, karaliaus Kolomano (1095—1114) sūnėnas, prieš jį anksčiau są-mokslininkavęs, ir už tai drauge su savo tėvu Almošu apakintas, sostą gavęs iš pusbrolio karaliaus Stepono II. Vedęs serbę Eleną, susiartino su serbais. 3) IlI-is (valdė 1173 — 1196) antrojo vaikaitis, augęs Konstantinopolyje, sutvarkė valstybę Bi* zantijos pavyzdžiu, sugrąžino Vengrijai prarastąsias Dalmatiją ir Sremą. Prancūzės Margaritos vedybomis suartino vengrus su v. Europa. 4) IV-sis (valdė 1235—1270), trečiojo vaikaitis. Atlaikė totorių puolimus ir ūkiškai sutvirtino valstybę. Dėl to laikomas antruoju Vengrijos steigėju.
Belą čekų ir slovakų vietovardžiai, atitinką mūsų Baltąją, rusų Bielaja, lenkų Biala.
Belą (Baltoji), kitaip Tatarka, Ašmenos aps. Smurgainių vi. upė, Neries kair. int. 19 km ilgio, baseino plotas 85 km2. Prasideda augščiausioje r. Lietuvos vietoje, 8 km nuo Krėvos. Teka gilioje dauboje. Vidurupio nuolydis 0,004.
Belaisvis laisvės netekęs žmogus; priešo nelaisvėn paimtas karys. Pirminė visuomenė nežino karių belaisvių, tik moteris ir vaikus; vyrai laimėtojų žudomi kautynėse, nukankinami ar aukojami dievams (lietuvių dar XIV a.), o moterys, vėliau su vaikais, priskiriamos laimėtojų giminei kaip žmonos, darbininkės, vergės. Ekonominei visuomenės raidai pareiškus B. darbo naudą, imama nelaisvėn ir kautynėse išlikę gyvi kariai ir taip pat, kaip ir moterys, šiaip aptikti vyrai. Senovės Egiptas, Babilonija, Hebrajai, Graikija, Roma jau turi karo B. vergus. B. paverčiami darbo pajėga pilims statyti, žemės ūkiui plėsti ir 1.1. Apie XIV a. jau tuo laiku tūkstančiai lenkų B. (vyrų ir moterų) Lietuvoje buvo tam naudojami, bet ir tūkstančiai jų grįžo Lenkijon, Gediminui išleidus dukterį Aldoną už lenkų karalaičio Kazimiero, ir taip pat Jogailai vedus Jadvygą. Taip pat tūkstančius prūsų ir lietuvių B. kryžiuočiai parsivarydavo ir pristatydavo prie darbo; gražiausios Prūsų pilys yra pastatytos tų B. rankomis.
B. virto ne tik darbo jėga, bet ir pelno šaltiniu. Jie savo giminių ir šalių esti išperkami, tad virsta gyvąja preke, parduodama ir per šalį. Hunai, mongolai, totoriai daugybę nusivarydavo vyrų ir moterų imtinių, kurių vieni grįždavo tėvynėn išpirkti, kiti likdavo nelaisvėje vergais, o vėl kiti nuvaromi į prekyvietes ir ten pardavinėjami amžinojon vergijon. Kryžiaus karų metu mahometonai B. ėmė versti vergais; taip pat ir krikščionys mahometonus. Ispanų ir portugalų karai su arabais, Europos kraštų su totoriais ir turkais, tarpusaviai Europos šalių karai plačiai taiko B. išpirkimą, jų pavertimą preke, pinigais. Toks reikalas ligi XVI a. ir net XVII a. buvo. Pasisakydama prieš vergiją ar bent už jos palengvini-