Anglija (Šimto metų karas), kol 1384 prisisavino Flandriją, Artois ir Mecheln, o paskiau kitas B. žemes ir net šiaurės Nider-landus Burgundijos kunigaikščiai. Visdėlto nuo XII a. B. buvo turtingiausias Europos kraštas. Brügge (Bruges), Yperne (Ypres) Gente (Gand) ir kituose miestuose (vėliau ir Antverpene) išaugo gelumbių ir geležies pramonė ir prekyba. Miestai įsigalėjo, ėmė vieni su kitais dėtis, priešintis krašto valdžiai ir savarankiškai politikuoti. 1482 B. ir Niderlandus gavo paskutiniojo Burgundijos kunigaikščio Karolio Narsiojo (Charles le Téméraire) dukters Marijos vyras, vokiečių imperatorius Maksimilionas I Habsburgietis. Karolis V atidavė visus Niderlandus (taigi ir B.) savo sūnui Ispanijos karaliui Pilypui II. Bet despotiška jo politika ir protestantų persekiojimas sukurstė niderlandiečius. 1566 jie sukilo; 1579 7 šiaurinės provincijos atskilo nuo Ispanijos. Po ilgo karo Ispanija buvo priversta pasidalinti Niderlandus su Generaliniais Niderlandų Štatais; Vestfalijos taika be iš pat pradžios sukilusių provincijų gavo dar Flandrijos dalį, Brabantą ir Limburgą; kitos provincijos (didžiausia B. dalis, katalikų gyvenamasis kraštas) sudarė Ispanijos Niderlandus. Jos buvo didžiai nukentėjusios nuo karo, ir greit ekonomiškai nusmuko, nes Generaliniai Štatai (Olandija) užkirto joms Šeldės upės kelią. Be to, kaip tik Ispanijos Niderlandai (B.) tapo prancūzų sų ispanais karo teatru. Po karo, B. įsigijo Austriją, bet B. būtis nepagerėjo, juo labiau, kad 1744—1748 di'džiąją jos dalį buvo užėmę prancūzai. B. vietininkas Karolis Lotaringietis (1748—1780) ją kiek atgaivino, tačiau nei jam, nei Juozapui II nepasisekė atidaryti Beler!iai Šeldės kelio. Be to, savo reformomis Juozapas II sukurstė prieš save belgus, kurie karštai gynė ir katalikybę ir senąsias savo krašto teises. Nuo 1786 ėmė jie bruzdėti, 1789 sukilo. 1790 I 11 visų provincijų (išskyrus Liuksemburgą) atstovai paskelbė nepriklausomąsias Jungtines B. Valstybes ir išsirinko bendrąjį kongresą. Bet Austrija tais pačiais metais vėl pavergė B., tik neilgam, nes prancūzai pirma 1792, paskui 1794 užėmė B., o 1797 ir 1801 Austrija buvo priversta atiduoti ją Prancūzijai. Napoleonas padalino B. į 9 departamentus ir sutvarkė juos kitų Prancūzijos departamentų pavyzdžiu. Napoleoną nuvertus. 1814 B. kelis mėnesius valdė Austrijos paskirtasis generalinis gubernatorius.o Londono traktatu (1815 V 9) ir Vienos traktatu (VI 19) buvo sujungta su Olandija i vieną Jungtinių Niderlandų karaliją. Tačiau belgai nenorėjo pripažinti to sujungimo ir naujosios konstitucijos, kur protestantai turėjo lygias teises su katalikais, ir valstybės kalba paskelbta olandų. Belgijos konservatyvūs katalikų politikai susidėjo su liberalais ir ėmė kovoti su valstybės vyriausybe. 1830 VIII 25 Briuselyje prasidėjo sukilimas, prie kurio greit prisidėjo ir kiti B. miestai. Kadangi karalius Vilhelmas I ir jo vyriausybė nusileisti belgams nesutiko, IX 25 Briuselyje buvo paskelbta laikinoji vyriausybė, kuriai pasisekė išvyti iš miesto olandų kariuomenę; X 4 laikinoji vyriausybė (Rogier, grafas Merode, Stassart, Potter ir kt.) paskelbė B. nepriklausomą ir sušaukė tautos kongresą, kuris patvirtino laikinosios vyriausybės nutarimą, tik paskelbė B. ne respublika, o konstitucine monarchija (XI 22). Didžiųjų valstybių atstovų konferencija Londone pripažino šitą revoliuciją, ir naujas B. kongresas išrinko karaliumi Sachsen-Co-burgo kunig. sūnų Leopoldą (1831 VI 4). Patvirtino kongresas ir Londono konveren-cijos nusakytąsias B. sienas. Bet tų sienų nenorėjo pripažinti Olandija. Su ja ir teko kariauti Leopoldui I (1831—1865). Tik diplomatinė Anglijos bei Prancūzijos pagalba ir prancūzų kariuomenė teprivertė pasitraukti įsibrovusius į B. olandus. Kadangi Olandija priešinosi ir naujiems Londono konferencijos nutarimams, kuriais Olandija gavo Liuksemburgo ir Limburgo dalį, o B. turėjo jai kasmet mokėti 8.400.000 guldinų, Anglija ir Prancūzija laidavo amžinąjį B. neutralitetą (XI 15), o 1832 blokavo Šeldės žiotis ir (prancūzų korpas) nugalėjo olandų užimtąjį Antverpeną. Olandijai nusileidus (1838), Anglijai bei Prancūzijai reikėjo ilgai dar kovoti su B., kuri su Olandija nenorėjo dalintis Liuksemburgo ir Limburgo. Tik 1839 IV 17 tebuvo pasirašyta B. taika su Olandija.
1831 II 7 paskelbtąja B. konstitucija vykdomoji valdžia priklausė karaliui, bet parlamentas (atstovų taryba ir senatas) rinko ministeriu kabinetą, tad sudarė kabinetą parlamento narių daugumos atstovai. Drauge nepriklausomąją B. įsteigę, katalikai išsiskyrė su liberalais. Abi partijos kovojo dėl valdžios, ir pakaitomis ėjo tai vienų, tai kitų kabinetai. Liberalieii Rogier (1847 — 1852) ir Brouckėre (1852—1855) kabinetai sutvarkė tautos švietimą, padidino vietos savivaldybę ir pagerino ekonominę tautos būti. Naujoji Rogier’o ministerija (1857 — 1867) paskelbė (1866) liberalių rinkimų įstatymą. Liberalams pasisekė apsaugoti B. nuo revoliucinio 1848 sąjūdžio ir nuo Napoleono III mėginimų prisijungti kaikurias B. teritorijas (Brouckėre kabinetas ir, Leopoldo II laikais. 1865—Rogiero ir Frėre-Orba-no, 1867—1870, kabinetai). Tą užsienių politiką tebevarė ir katalikai (1870—1878) (d’Anethano kabinetas, 1870-1871, de Theux kabinetas. 1871—1874). Jie nauju, demokratiniu, rinkimų įstatymu padidino politinę savo galią, padidino ir bažnyčios įtaką švietimui bei politikai. Katalikų politikai rė-