Le Bel de Liège (m. 1370). XV a. Burgundijos kunigaikščių viešpatavimas yra čia palankus literatūrai prancūzų kalba. XVI a. politinių ir tikybinių karų atgarsiai literatūroje reiškiasi prancūziškai ir flamiškai — polemikos raštais, teologijos veikalais, memuarais, kronikomis. Garsiausias to meto rašytojas Pilypas Marnix van Sint Aldegonde (1539—1598). XVII—XVIII a. B. literatūra sustingsta. Marijos Teresės įsteigta 1772 mokslo ir literatūros akademija rūpinosi moksline ir grožine literatūra. Nepriklausomybės įgijimas (1830) leido B. L. prancūzų kalba savarankiškiau pasireikšti, nors dar apie 40 metų ji seka bendrąją prancūzų literatūrą, gerokai nuo jos atsilikdama. Klasicizmo įtakos yra Ad. Mathieu (1804—18 76) raštuose, bet šiaip vyrauja anglų (Byron, W. Scott), vokiečių (Herder, Goethe, Schiller) ir ypač prancūzų naujesnės, tad ir romantizmo įtakos: Ed. Wacken (1819—1881), Em. Greyson (1823—1898), Eug. Dubois (1827—1870). Žymiausias to meto belgų vokiškos krypties romantikas yra fiarnas A. H. C. van Hasseit (1806 — 18 74), poezijos rinkinio Primevères 1834, ir ypačiai poemos Quatre incarnations du Christ 1867, autorius. Prancūziškos krypties romantizmo vyriausias belgų sekėjas buvo T. Vveustenraad (1805—1849), Le Haut Fourneau autorius. Apysakomis pasireiškia C. Coster (1827— 1879), Légende d'Ulenspiegel autorius, Octaves Pirmez (1832—1883), Jours de solitude 1869 ir Heures de philosophie 1873 autorius.
B. L. kilimas prasideda tiktai po vokiečių prancūzų karo (1870). Žurnalai L’Artiste (1875), La Jeune Belgique (1880), La Société nouvelle (1881) ir kt., su romanistu C. Lemonier priešakyje, suspietė daug jaunų poetų ir apysakininkų ir prisidėjo prie naujo B. L. renesanso, davė tikrą Jaunąją Belgiją. Iš tos grupės išėjo G. Roden-bach (1855—1898), vad. tylos poetas, Le Règne du Silence 1891, Bruges-la-morte 1892 autorius, Em. Verhaeren (1855-1916), didmiesčio poetas, M. Maeterlinck (1862—1949), simbolikas, 1911 Nobelio laureatas, M. Waller (tikrai Maurice Warlomont, 1860—1889, La jeune Belgique įst.), Iwan Gilkin (1858—1925), C. van Lerberghe (1861—1907), A. Giraud (tikr. Maria Emil Albert Kayenbergh, 1860-1929) ir jiems artimi A. Mockel (1866—1945, E. Demolder, G. Eekhoud (1854-1927), F. Séverin (1867 —1931) ir kt.
Šio kartos, Jaunosios Belgijos, rašytojai B. L. suteikia savarankiškumo, originalumo, o kaikurie ir pasaulinio garso (Maeterlinck, Verhaeren, Rodenbach).
Juos paremia ir B. L. toliau plečia P. Andrė, G. Rency, L. Delattre, G. Virrės, H. Maubel, G. de Roy, H. Krains, M. des Om-biaux, H. Hoornaert. Vėlesni Fr. Hellens, J. Tousseul, H. Michaux, Ch. Plisnier ir patys jaunieji L. P. Boon, P. van Aken, J. Daisne, H. Lampo.
Prancūzų kalbos valonų tarme, kuria Belgijoje kalbama Hainaut, Namur, Liège, Luxemburg, Malmedy srityse, literatūros pradžia siekia XIV a., bet labiau pasireiškia tik nuo XVII a. (1620 Ode, priskiriama M. Navaeusui), XVIII a. Mousset dainos, Hamelio komedijos. Nuo XVIII a. pusės ji mėginama prikelti, atsiranda populiaresnių poetų (Ch. N. Simonon, 1774—1847,A.Fo-rir, 1784—1862, kun. Vivier de Streel, 1799 —1863), rūpinamasi tos tarmės literatūros ugdymu (1856 valonų literatūros draugija Liège, 1872 Le caveau Liègois ir Lis Vv allons klubai). Minėtini poetai N. Defre-cheux (1825—1874), Iz. Dory (1833—1901), dramaturgas E. Remouchamp, yra apysakininkų, bet juos nustelbia bendrinės prancūzų kalbos B. L.
Literatūra flamų kalba auga šalia literatūros prancūzų kalba. Viduramžiais (XIII a.) žymiausias flamų literatūros kūrinys buvo Lapės romanas. Žinomiausias XIII a. poetas J. van Maerlant (a. 1235—a.1300), pagarsėjęs savo Rimuotąja Biblija. Flamų literatūra augo ligi XIV a. galo, kada prancūzų kalba įsigalėjo pakilusioje visuomenės dalyje, prie Flandrijos ir Brabanto dvarų rūmų. Dar didesnis smūgis flamų literatūrai buvo prancūziškų Burgundijos kunigaikščių įsiviešpatavimas nuo XV a. XVI a. tikybiniai karai prisidėjo prie teologinių kūrinių pasirodymo ir prie flamų satyros, nukreiptos daugiausia prieš vienuolius. XVII a. paminėtinas dramaturgas W. van Nieuwelandt, giesmininkas J. de Harduyn, bet XVIII a. visai nevaisingas.
Tik nepriklausomojoje Belgijoje drauge su flamų tautiniu atbudimu prasidėjo J. F. Willemso (1793—1846) ir kt. vadovaujamas flamų literatūros renesansas. To meto lyrikai: Prudensvan Duyse (1804 — 1859), Kerckhoven (1818 — 1857), J. van Beers (1821 — 1888),K. Ledeganck (1805—1847), J. T. Rijswijk (1811—1849), J. de Geyter (1830—1905), Fr. de Cort (1834—1878), A. Rodenbach (1856—1880) ; romanistai, apysakininkai: H. Conscience (1812—1883), A. Snieders (1825—1904), J. Snieders (1812— 1888), A. Bergmann (1835—1874). Žymiausias XIX a. poetas, pasiekęs pasaulinio garso, yra Guido Gezelle (1830—1899).
Prie flamų k. ir kultūros konkurencijos sų prancūzų daug prisidėjo 1851 įst. dr-ja Het Willemsfonds ir 1886 Gente įst. karališkoji akademija (De Koninklyke Vlamm-sche Academie). 1893 įst. draugija ir žurnalas Van nu en straks (šiandien ir rytoj),