1820—1823 buvo mėgiama Vilniaus universiteto studentų filaretų gegužinių vieta. 1861 VII 31/VIII 12 čia buvo Vlniaus lenkų suruošta pompastiška manisfestacija Liublino unijai paminėti ir ponų ir mužikų tarsi „susibroliavimui” pabrėžti.
2) Breslaujos aps. dv„ dabar bžk., 8 km į pietr. nuo Breslaujos mstl., Drivietos ež. pietr. krante, 35 km į p. nuo lietuvių oazės Latvijoje Krosluvos (Dauguvos deš.-šiauri-niame krante) mstl., 38 km į v. nuo dar buvusios lietuviškos apylinkės Merų mstl., per 50 km į r. (piečiau) nuo Zarasų mst. Seniau buvo vadinamas Algirdaučizna (Algirdo vt.) ir Achremaucai, o 1748 jo pirki-kai Hilzenai pavadino Belmantu. 1798 jį nusipirko italas, rusų šnipas, pasižymėjęs žiaurumu Manuzzi. Mirus jo sūnui Stanislovui, per jo našlę Broel Plateraitę B. perėjo Broel Plateriams ir pasidarė jų žemių centru. XIX a. pradžioje Hilzenų statytieji rūmai pavirto griuvėsiais. Tik viename gale buvo likusi ' 1768 statyta bažnyčia, 1918 apylinkių valstiečiai, pasitraukus vokiečių kariuomenei, atkeršijo liūdnos atminties Manuzzi’o įpėdiniams: sudegino B. rūmus su visais turtais ir net su labai turtinga biblioteka.
Belmonte Brazilijos mst. Bahios valstybėje prie Jequitinhohos upės žiočių. 41.000 gyv. (1950). Kakavos, kavos, kaučuko, cukraus eksporto uostas.
Beloch Kari Julius (1854—1929) vokiečių istorikas, 1879—1929 su protarpiais Romos univ. senovės istorijos prof. Išsp. Kampanien 1879, Der italische Bund unter Roms Hegemonie 1884, Die attische Politik seit Perikies 1884, Griechische Geschichte 1893—1904, Römische Geschichte bis zu den punischen Kriegen 1928, Bevölkerungsgeschichte Italiens 1937—1939.
Belochorvatai, gr. belochorbätoi, dabartinių chorvatų-kroatų proseneliai, V—VII a. pr. Kr. gyvenę vėlesnių Silezijos, Čekijos, Galicijos ir v. Vengrijos teritorijose ir apie VII a. pusę pasitraukę į pietus — į dabartinę chorvatų-kroatų žemę.
Beloit JAV Wisconsino vist. mst. 30.000 gyv. (1950). Žymi medžio pramonė.
Belomantija (gr. belos — strėlė, mantein — burti) būrimas iš strėlių, darytas senovėje, Rytuose kaikur ir dabar tebepraktikuojamas: kelios įvairių antraščių strėlės įspiriamos į kilpinį (saidoką trk., gudų-lenkų), ir ištrauktoji strėlė ateitį lemianti.
Belon Pierre (1518-1564) prancūzų gamtininkas žuvininkas, 1548—1549 mokslo reikalais keliavęs per Graikiją, Turkiją, Siriją, Palestiną, Egiptą. Išsp. L’histoire naturelle des étranges poissons marins 1551, De aquatilibus 1553.
Belone acus jūrų žuvis, ilgo laibo kūno ilgais žandais, prisagstytais smulkių dantukų; gyvos žuvies nugara melsvai žalia, kartais žalsva, šonai ir pilvas sidabruoti. Ligi 90 cm ilgio. Gyvena nuo Trondhjemo fiordo į pietus ligi Viduržemio ir Juodosios jūros, rečiau Finmarkeno ir Islandijos pakraščiuose; nereta Baltijos jūroje, bet, juo toliau į rytus, juo retesnė. Kartais B. įeina į upių žemutines dalis, bet tik ten, kur vandens sūrumas nėra mažesnis kaip 5%. Lietuvos pakraščiuose B. nėra reta. Gerai žinoma Klaipėdos ir Palangos žvejams vadinamoji vėjo t o b i s. Bet šiuo vardu vadinama ir kita žuvelė — Ammodytes lan-ceolatus. Lietuvos pakraščių vėjo tobiai yra daug smulkesni, kaip Šiaurės jūros egzemplioriai. Šis reiškinys yra bendras visoms mūsų jūros žuvims ir pareina nuo mažo vandens sūrumo. Baltijos rytuose pas mus dažniausiai pagaunami vėjo tobiai ne ilgesni -kaip 20—25 cm. 1930 Palangoje buvo rastas bangų išmestas egzempliorius 68 cm ilgio. Vėjo tobiai neršia gegužės—birželio mėnesiais, smulkiais siūleliais prikabindami savo ikrus prie vandeninių augalų. Suaugę vėjo tobiai gerai plauko banguotumais. Minta smulkiomis žuvelėmis, plaukiojančiomis arti vandens paviršiaus, bet taip pat gaudo ir vėžiagyvius bei į vandenį patekusius vabzdžius. Lietuvos pakraščių žvejai vėjo tobius suvartoja striktui menkėms žvejoti, supjaustydami juos gabalais.
Belostomus Hemiptera būrio vabzdžių gentis, pasitaikanti gintare.
Below 1) Fritz (1853—1918) vokiečių generolas, I pas kare vadovavęs XXI kor-pui ir 1916 pasižymėjęs kautynėse Prūsų ežerų srityje, vėliau vadovavęs II ir I vokiečių armijoms Prancūzijoje.
2) G e o r g (1858 Karaliaučiuje — 1927) vokiečių istorikas, 1891—1927 Mūnsterio, Marburgo, Tūbingeno, Freiburgo universitetų prof. Išsp. Die Entstehung d. deut-schen Stadtgemeinde 1889, Territorium und Stadt 1900, Der deutsche Staat dės Mittelalters 1914, Soziologie als Lehrfach 1920, Vom Mittelalter zur Neuzeit 1924, Historische Periodisierung 1925.
3) Otto (1857—1944) vokiečių generolas, I pas. kare VIII armijos vadas, 1915 II Prūsų ežerų srityje įveikęs rusus, 1916 armijos vadas Makedonijoje, 1917 XIV armi-
Vėjo tobis