mų knyga, kurios turinys dabar daugiausia perėjęs į ritualų (apeigų) knygą.
Benedietsen Aage (tikroji pavardė Meyer; 1866 Kopenhagoje — 1928) danų rašytojas. Baigęs kalbotyrą ir istoriją Kopenhagos univ., studijavo Maskvoje, Leipcige ir Varšuvoje. Kalbos studijų reikalais aplankė r. Europą, Balkanų šalis, Persiją, Indiją, Islandiją. 1893 buvo Lietuvoje, kur suėjo su J. Sauervei-nu, A. Baranausku, P. Kriaučiūnu, V. Kudirka. Parašė ir 1895 išspausdino apie Lietuvą knygą Et folk, der vaagner Kulturbilleder fra Litaven (Tauta, kuri atsibunda), o 1924 ją išleido ir anglų kalba: Lithuania— The awakening of a (Nation. Lietuviškas dainas šiai knygai vertė jo žmona - Benedict-senaitė; jos ir savo motinos pavarde B. ir ėmė rašytis. 1919 J. Savickio suredaguotai knygai Lysskaer-en samling politiske og oekonomiske af-handlinger om Litauen davė straipsnį Dėt genfoedte Litaven (prisikėlusi Lietuva). Šiaip kituose savo raštuose lietė ir kitų prispaustų tautų likimą ir kovas.
- J. Savickis — Skaitymai 1920 N. 1.
Benedietsson Victoria (1850—1888), švedų rašytoja, rašiusi Ernest Ahlgren vardu. Psichologinio realizmo reiškėją apsakymėlių rinkiniuose Frân Skâne 1884, Folklif 1887, apysakose Pennigar 1885, Fru Marianne 1887, dramose I telefon 1887, Den Bertagna 1890. Betgi jos garsas labiau laikosi atvirais jos laiškais ir dienoraščiais. 1890 išsp. jos autobiografija.
Benedictus (lot.)—tesie palaimintas, Zakarijo giesmė (Lu-k. 1.68-79), giedama nuo senovės lotyniškoje liturgijoje laidotuvėse ir kt. atvejais. Benedictus qui venit in nomine Domini (tesie palaimintas, ateinąs Viešpaties vardu) labai sena formula lotyniškose mišiose, baigiant Sanctus (iš Mato 21,9).
Benedikeija (lot. benedictio) palaiminimas, pašventinimas; žr. Konsekracija.
Benedikta 1) III a. šventoji (V 26), nužudyta Origny mstl., Oises pakrantėje La-ono vyskupijoje.
2) (m. 1326) lenkų vienuolė, pasak XVI a. lenkų kronikininkų, 1326 lietuviams apsupus vienuolyną, vieno lietuvio buvusi pulta, bet pasižadėjusi jį pamokyti, kad kautynėse nebūtų užmuštas ar sužeistas. Lietuviui atsileidus, B. pamokiusi ji su savimi turėti jos kaulą. Jeigu jau taip, tai šis nukirtęs jai galvą, bet paskui, lenkų sužeistas, tai jiems papasakojęs.
Benediktas (lot. benedictus — palaimintas) 15-os popiežių vardas.
1) B. I, popiežius 574—579. Romėnas. Jo pontifakato metu langobardai užėmė Italiją, prasidėjo badas, kuriam įveikti per imperatorių Justiną II išgavo javų iš Egipto. Prašomas atsiųsti pagalbos prieš langobar-dus, Justinas II palankumo ženklan atsiuntė tik savo kryžių-relikvijorių, ligi šiol tebesaugomą šv. Petro bazilikoje. Patvirtino V visuotinio Bažnyčios susirinkimo 533 nutarimus.
- H. Grisar Roma alla fine dėl mondo antico 1939.
2) B. II, popiežius 683—685, šventasis (šventė V 7). Ištisus metus negaudamas iš Rytų imperatoriaus Konstantino IV patvirtinimo, privertė jį tos teisės atsisakyti ir ją atiduoti Ravennos vietininkui. Popiežiumi išrinktas, pasiekė, kad Ispanijos vizigo-tų episkopatas prisidėjo prie VI visuotinio Bažnyčios susirinkimo, pasmerkusio mono-teletizmo nutarimus.
- L. Duchesne Liber Pontificalis I 1886.
3) B. III, popiežius 855—858. Romėnas. Rinkimo metu jį, nesutinkantį popiežiaus sosto užimti, rinkėjai jėga nugabeno į La-teraną. Išsiųstieji pas imperatorius Lotarą I ir Liudviką II pasiuntiniai pakeliui buvo suimti popiežiaus Leono ekskomunikuoto Anastazijaus, atstovavusio frankų interesus Italijoje. Imperatoriai B. nepatvirtino ir pasiūlė savo kandidatą, Anastazijų, kuris su kariuomene atvyko į Romą, užėmė Vatikano ir Laterano bazilikas, suėmė B. Romos dvasininkų pasipriešinimas imperatorių pasiuntinį privertė nepalaikyti Anastazijaus. B. galėjo konsekruotis. Jis atstatė 846 saracėnų sunaikintas Romos bažnyčias. Mirus imperatoriui Lotarui I, jo sūnus mėgino taikinti su Karoliu Plikiu.
- L. Duchesne Liber Pontificalis II 1886.
4) B. IV, popiežius 900—903. Romėnas. Italijos didikams atsikvietus į Italiją prieš Berengarijų I imperatorių Liudviką III, jį 901 vainikavo. B. IV laikomas iš geriausiųjų X a. popiežių, vargšų globėjas, Bažnyčios teisių ir nuskriaustų vyskupų užtarėjas. Įtarimas, kad buvęs Berengarijaus šalininkų nunuodytas, neturi pagrindo.
- L. Duchesne Liber Pontificalis II 1886.
5) B. V. Popiežius 964—966. Buvo išrinktas prieš kelis mėnesius imperatoriui teisės popiežiui rinkti atsižadėjusiųjų Romos gyventojų. Pasižymėjo savo šventu gyvenimu ir mokslu (vad. Grammaticus). Imperatorius Otonas I jo nepatvirtino, o į Romą atgabeno pabėgusį antipopiežiiĮ Leoną VIII. Romėnai atidavė B. imperatoriui, bet šis, sukviestame sinode sujaudintas B. nuolankumo, paliko jį gyvą, tik ištrėmė į Hamburgą, kur B. ir mirė. Otono III įsakymu jo palaikai buvo atgabenti į Romą.
- A, Fliche-V. Martin Histoire de l’Eglise VII 1942.
A. Benedietsen